Labas, Tau rašo Pavasaris

„Svarbiausius dalykus- pirmą kartą prisipažindami meilėje, patikėdami didžiausią paslaptį, išpažindami nuodėmes- šnibždame. “

        Pro belapes šakas kaip pro rėtį žiro ryškūs spinduliai. Tai buvo skaistus, žėrintis ir netvarus ankstyvo pavasario vitražas. Puošniai apsirengusi Lilė atrodė tartum spalvoto stiklo gabaliukas, netvarkingai pabiręs ir išblaškytas, kuris kada nors bus surinktas ir sudėliotas  į didžiulį paveikslą, žėrės skaisčiai kaip brangakmenis.
        Lilė dar nebuvo visiškai suaugusi, bet jau gerokai nutolusi nuo vaikystės. Gyvenime spėjo patirti ir be galo juodų ir tiek pat be galo giedrų akimirkų. Lilė norėjo išmokti prisijaukinti savo gyvenimėlį, suvokti jo vingrybes ir niekuomet nedūsauti žengiant jo keliu.
        Ypač pavasarį Lilė jausdavo, kaip tampa lengva it pienės pūkas, kad jai nebeskauda krūtinės dėl užgniaužto žiemiško kartėlio. Tuomet Lilė mylėdavo visą pasaulį ir negalėdavo nesišypsoti nei susikūprinusiam praeiviui, nei prie žalio suolelio pririštam šuneliui. Pavasaris tarsi nuvilkdavo senąją Lilę- niūrią, melancholišką, išbalusią- ir išpuošdavo plačiausia šypsena bei spindinčiomis kaip rasa akimis. Tik pavasaris galėjo taip pakeisti Lilę.
        Ji nežinojo, kodėl taip yra. Ir nemėgino sau to paaiškinti. Tiesiog ji niekuomet nenorėjo, kad jos pavasaris baigtųsi. O pavasaris, kaip tyčia, visuomet praeidavo labai greit. Nė nepajusdavai, kaip vis dažniau pravirksta dangus ar rečiau šypsosi saulė. Taip norėtųsi pavasarį čiupti už skverno ir neleisti išeiti.
        Ir šiemet jis neužsibuvo. Lilė su ašaromis akyse kas vakarą maldaudavo, kad ryte dar išvystų skaistųjį pavasarį tyliai snūduriuojantį ant jos palangės. Ji tiesiog negalėjo įsivaizduoti savo dienų be jo. Ir tai būtų tęsęsi dar nežinia kiek laiko. Kol...
        Tai buvo paskutinis pavasario vakaras. Lilė, iki kelių įbridusi į vėsų ežerą, lydėjo tolumoje gęstančią saulę. Lilė lydėjo pavasarį. Netikėtai ėmė pūsti stiprokas vakarų vėjas, lenkdamas medžių viršūnes, draikąs meldus ir sukeliantis ežere raibuliavimą. Su tuo gūsiu jis Lilei atpūtė ir keistus garsus, tarsi tylų tylų  šnabždesį. To, kas vyko toliau, Lilė kaip gyva nepamirš ir, ji yra tikra, išmoks būti laiminga, net ir išėjus pavasariui.

„Labas, Tau rašo Pavasaris,

Pavasarį nutinka daug keistų dalykų. O kartais pats Pavasaris būna keistas. Jis užklumpa tave netikėtai ir Tu nepajunti, kaip tampi jo dalimi. Nesistebėk, juk Pavasaris Tave myli. Jis yra visur: lietuje, vėjyje, gėlėse, praeivių veiduose, saulės spinduliuose, muzikoje ir čia pat, už kampo. Juk žinai, to negalima paaiškinti, reikia justi. O Tu jauti. Linkiu, kad Tau niekuomet netrūktų giedro dangaus, saldaus šokolado, mylinčio žvilgsnio. Tegul niekada netrūksta to, kas minkšta ir šilta, ir tegul visus metus Tavo veidą puošia šypsena. Tu žinai, išeinu neilgam.

Myliu, Pavasaris. “