Nedažnai taip pasitaiko...

6.

Po vestuvių praėjo keli mėnesiai. Pas Vanagus jau šeimininkauja Silvutė ir jai puikiai sekasi. Kodėl gi ne? Ar ji nežino, ar nematė, ar pati nedirbo tų darbų? Nieko nėra kitoniško. Pasikeitė tik vieta, o darbai tie patys kaip ir namuose, kai tekdavo pavaduoti motiną. Tarnaitei išėjus į tvartą pas gyvulius, ji kuria plytą, maišo tešlą, kepa blynus. Kai tarnaitė grįžta pamelžusi ir apsiliuobusi, o vyrai pašėrę arklius ir karves ─ pusrytis jau ant stalo. Visi sėda pusryčiauti.
Vestuvinės nuotaikos jau seniai išblėsusios, kalbos sukasi apie kasdienius darbus ir apie tuos, kurie laukia ateityje. Didžiausias darbas žiemą, žinoma, malkos. Reikia pasigaminti daug, kad užtektų visiems metams.
Ką daryt, kad šiemet taip ilgai nėra sniego? Sninga ne po daug, skūpiai ir tai, kiek per naktį prisninga, tiek per dieną nupusto... Ir vėl plikas gruodas. Rogių keliai susitaisė tik po Naujų metų ir vyrai, nieko nelaukę, išsiruošė į mišką.
Važiuoja tėvas su sūnumi ir bernu. Tryse darbai vyksta sparčiai. Per tris dienas nemažai padarė. Ketvirtai dienai liko tik keli medžiai ir stambi aukšta, nudžiuvusi, sausom šakom eglė.
Su egle vyrai turėjo daug vargo. Nupjauta ji nenuvirto kaip kiti medžiai, bet pasvirusi liko karoti užsikabinusi šakomis už greta stovinčių eglių bei aukštų lazdynų krūmų. Užkabinę virvėmis už šakų, vyrai bandė tempti eglę žemyn, bet ji tvirtai laikėsi ir nenorėjo pasiduoti. Po ilgo tampymo eglė lyg pajudėjo ir ėmė svirti ramstydamasi šakomis, kol mažumėlę pasislinkusi, vėl susilaikė ─ ir nė iš vietos.
Reikia ką nors daryti. Dabar, kai jau eglė nuslinko kiek žemiau, reikia kaip nors užmesti virves ant viršūnės ir taip bandyti pritraukti ją prie žemės. Kai ir tai nepadėjo, Ignas nusprendė, kad eglę reikia šiek tiek apgenėti. Paėmęs kirvį jis nukirto kelias šakas iš vienos pusės, bernas užėjo iš kitos. Kai Ignas dar kartą užsimojo kirviu, eglė staiga pajudėjo, nuslydo nuo kelmo, grėsmingai braškėdama krito ir šakomis nubloškė po savimi Igną. Bernas vos spėjo atšokti, eglė virto ne į jo pusę, o Ignas, vos spėjęs surikti „gelbėkit“, staiga nutilo. Jis gulėjo visas apibertas sniegu ir prispaustas prie žemės storos eglės šakos.
Tėvas stvėrė pjūklą ir abu su bernu ėmė pjauti šaką, po kuria gulėjo Ignas. Kai vyrai, nupjovę eglės šaką, nutempė ją šalin ir, atkasę sniegą, pasiekė Igną, jis gulėjo aukštielnikas be kepurės, sutaršytais plaukais, be gyvybės ženklo. Iš nosies ir gilios žaizdos kaktoje sunkėsi kraujas, nudažydamas sniegą raudonai, o ant kailinukų apykaklės krešėjo ir stingo, virsdamas raudonais ledo gabalėliais.
Iš miško vyrai lėkė šūksniais ragindami arklius. Vienose rogėse gulėjo Ignas pridengtas gūnia. Tuojau pat buvo parvežtas iš miestelio daktaras... Bet ką jis galėjo padaryti? Nustatė mirtį ir išrašė pažymėjimą laidojimui. Mirties priežastis aiški: įlaužta kaukolė, kraujas, išsiliejęs ant smegenų, sukėlė mirtį.
Išleidę daktarą, namiškiai pradėjo ruoštis pagrabui. Silvutei baisus širdies skausmas. Tik ką vedę, skaityk, dar tebesitęsia medaus mėnesiai...
Nespėjo nei susipykti, nei kokio blogo žodžio pasisakyti... Kalbėjo vis apie meilę, apie buvusią draugystę... Nei apie kokius planus, nei apie būsimus darbus jie nė negalvojo... Tik džiaugėsi, kad pagaliau gali būti kartu, kad abu jauni, sveiki, sotūs, nieko netrūksta, kad pilni jėgų, kad dar daug šviesių dienų jų laukia ateityje.
Po laidotuvių Silvutė parėjo namo. Pasilikt gyvent pas Vanagus jai buvo labai sunku. Viskas skaudžiai primena Igną. Namuose ji rado paguodą. Turėjo su kuo kartu paverkti, buvo kam atverti skaudančią širdį. Motina kaip mokėdama ją guodė ir ramino.
─ Praeis kiek laiko ir viskas pasimirš... Tik pirmos dienos tokios sunkios, ─ glostė jos galvą mama. ─ Motina, palaidojusi tikrą savo vaiką ir tai anksčiau ar vėliau nusiramina, susitaiko su nelaime... O čia vyras ─ vis tiek ne tas, kas motinai vaikas. Žiūrėk, Vanagas... Žuvo jo vienintėlis sūnus ir dar tokia baisi mirtis... Kiek jam reikia iškentėti? O gyvena, neverkia... Vaikšto, darbuojasi... Nusiramink ir tu, vaikeli, nebeverk, ašaros niekuo nebepadės... ─ šluostė ji ašaras Silvutei nuo veido.
O tėvui Dapšiui kas kita rūpi...
─ Laimė, kad dar pasoginių pinigų neatidaviau, ─ nors dėl to džiaugėsi jis. ─ Buvom sutarę su Ignu palaukti iki pavasario, kol parduosiu grūdus. Jei būčiau atidavęs, tai dabar būtų keblumų, norint juos atsiimti.
Už kelių dienų atėjo uošvis Vanagas kviestis marčios.
─ Einam namo, Silvute, ─ ėmė graudžiai prašyti jis. ─ Kiek laiko namai išbuvo be šeimininkės, o dabar ir vėl liko vieni. Nieko nepadarysi, kad taip atsitiko... Mums visiems bendra nelaimė, bet tavo vieta ir toliau pas mus, mūsų namuose. Tu kaip buvai, taip ir likai tų namų šeimininkė. Be tavęs pražūs namai, visur atlapa, šeimininkauja svetimi žmonės. Negana to, kad skauda širdį, kad visą laiką kremtuosi dėl Igno, dar ir namuose tokia betvarkė. Einam, Silvute, pasigailėk tu manęs vienišo senio...
─ Ką dabar darysi? ─ klausia motina Silvutę, kai Vanagas išėjo.
─ Kad mano būtų valia, niekur aš iš čia neičiau, ─ verkdama atsakė ji, ─ kai nėra Igno, man ten ne namai... Kodėl turėčiau ten būti? Būdama čia, verčiau mamai padėčiau, o ir šiaip namuose darbų užtenka.
─ Tai ir neik tu niekur, niekas tavęs iš čia nevaro, ─ pritarė tėvas. ─ Parsivešim kraitį, pinigai yra, neatiduoti. Sėdėsi namuose ir vėl būsi nuotaka. O kad jaunikių atsiras ─ nė kiek neabejoju.
─ Ką tu čia, tėvai, ─ sudraudė motina, o Silvutė liūdnai atsiduso.
─ Nebetekėsiu aš daugiau, ─ ištarė ji vos girdimai, ─ nereikia man jokių jaunikių...