visu kūnu
sunkų metų rudenį jaučiu,
draikosi voratinkliai
ant veido ir pasauly,
lapų auksas
vis dar bando šviesti
akyse,
bet nutoldama
kaltai jau šypsos
mano vienišumo saulė
gravitaciją savy
kasdien stipriau jaučiu,
slegia sielą
susitvenkęs
kasdienybės rūkas,
priešintis bandau -
šaukiu sugrįžti saulę -
kaip pajusti
lauktą ir kentėtą
prašviesėjimą
netrukus?