Patarimo kaina arba universali pabaigos preliudija

Vienas keliaujantis romėnas svetimame saulės ir smėlio audrų nualintame mieste paprašė išmintingo vietinio žydo patarimo, ir, nesigilinant, koks buvo klausimas, patarimą gavo, ir šis jam labai tiko. Tada romėnas paklausė, kiek yra žydui skolingas. Žydas, pusiau su panieka, pusiau pamokančiai, atsakė, jog žydai – skirtingai negu romėnai - nemoko už pinigus, ir jog tas, kuris nori rinktis mokytojo kelią, visų pirma turi įgyti amatą arba verslą, iš kurio gyvens, o už mokymą atlygins Dievas. Verčiau eik, tarė jis, ir paaukok vargšams, jeigu jautiesi kam nors skolingas.
    Nueidamas romėnas mąstė, jog tų, kurie nuoširdžiai tiki, o vadinasi tų, kurių Dievas tikrai yra, mainų (arba, anot žydo, verslo) grandinėje jis, Dievas, gana reikšmingai dalyvauja. Štai žydas prekiauja senais rankraščiais, ir už šiuos žmonės moka jam pinigus. Be to, jis dalina žmonėms savo išmintį, ir už tai jam, ko gero, kažkokiu mįslingu būdu sumoka jo Dievas. Pinigus, skirtus žydui už pamokymą, jis, svetimšalis, paaukos kokiam vargšui, kuris nesugeba jų pats užsidirbti, bet už tai melsis savo, patarimą davusio žydo, žmonių, perkančių žydo rankraščius ir tų žmonių, kuriuos jis moko, Dievui, melsis kartu su jais visais, ir taip lyg ir grąžins Dievui kažką, ko pasėkoje visos pusės bus patenkintos, visi sandėriai įvykę. Ir taip vyko ir vyks begalybę kartų, tol, kol Dievas bus mokus, kol žmonės tikės jo neišsemiamais turtais – išminčiai dosniai bendraus su nežinančiais ir ieškančiais, vargeta pakelėje gaus išmaldos iš gerą patarimą gavusio svetimšalio, ir kiekvienas, kuris dėl ligos, kvailumo ar kitos negalios atsidurs atstumtųjų tarpe, iš tiesų nebus atstumtas, nes visada bus kažkas, pasiruošęs, tegul ir savanaudiškais sumetimais, įtraukti jį į savo mainų ratą, nes Dievas – tarsi neribotų užmojų investitorius, mokantis tokią sumą, kokios sugebėsi paprašyti ir kokia sugebėsi įtikėti.
    Toliau romėnas galvojo apie savo modernią tėvynę, kurioje dievai taip atpigę ir susmulkėję, jog niekam nekiltų mintis juos įtraukti į savo verslo reikalus nei kaip partnerius, nei kaip klientus, nei kokiame kitame vaidmenyje, ir kurioje nekyla jokio noro pajudinti pirštą net dėl menko darbelio, už kurį tegalėtų sumokėti koks bankrutuojantis dievas. O kai iš šio begalinio mainų rato pasitraukia tas amžinasis investitorius, stipriai nesukantis galvos dėl kainos, kai bankrutuoja paskutinis iš jų, nebelieka vietos nei galimybės jokiam neracionaliam, širdies padiktuotam veiksmui, visi nemokūs tampa nereikalingais ir pasmerktais, ir ratas sukasi sausas, be gyvybės, be aiškaus tikslo, be meilės.
    Tada romėną nudilgė netikėta mintis, neaiški nuojauta, kad ko gero investitorius nebankrutavęs, kad kaip tik jis niekada nebankrutuos, jam tai negali nutikti, nes jo noras ar apsisprendimas mokėti priklauso tik nuo tų, kurie į jį kreipiasi ir kurie tiki jo mokumu. Ir jeigu kažkokiu būdu atsitiko taip, kad rate jo nebeliko, vadinasi, bankrutavę yra jie, galbūt to dar nesuvokę, jo galingieji tėvynainiai, ir turbūt čia jau tasai amžinasis investitorius nustojo tikėti jų mokumu, o tai reiškia, kad šaltinis išdžiuvo ir ratas tebesisuka iš inercijos, ir nauji, galbūt dar tik augantys, galingesni dievai jau rinksis kitus, naujus partnerius.
    Sekančios mintys grėsė dar labiau nuliūdinti bei sukrėsti romėną, tad, būdamas valingu žmogumi, jis nuvijo šias šalin, apsidairė ir pasuko į artimiausią užeigą pietauti, kadangi buvo pats vidurdienis, kepino saulė ir nesinorėjo dusti nuo karščio dulkėtoje gatvėje. Praeidamas pro elgetą, pamiršo numesti jam monetų, nes, šiaip ar taip, buvo romėnas, ir šių kraštų Dievas nebuvo jo dievas, ir jis neturėjo su juo jokių verslo reikalų.
    Pridursime tik tiek, kad tai įvyko maždaug trys šimtai aštuoniasdešimtaisiais Kristaus metais, keli dešimtmečiai iki tol, kai kitų, gyvų ir alkanų dievų vedamos jaunos ordos sulygino Romos galybę su žeme.