Manole ir tik kartą

nebėra kur trauktis
susisuka savo gūniose
ir tūno
dažniausiai pernakt
paskui kalambija įkyriai
esą ne jie buvo
o iš jų
ir tai tik paimta
o kaip ten?
kažkur yra
bet aš nežinau
esu prašomas, daugiau
rankos maldai sudėtos
spaudžiasi taip kad iššoksta
krumpliai
patys išsprogsta laukan
kada visi susirenka
graudenasi kad kaltumas
nepripažintas lieka
nors aš ne teisesnis
esu paprašytasis
o tai žymiai sunkiau
negu prašyti
jei tik galėčiau nusimazgočiau
visa tai
tačiau ne man vanduo
veikiau tai jų išganymo
plotmė kerta
šįkart jau per mano rankas