Rašyk
Eilės (68973)
Fantastika (2090)
Esė (1658)
Proza (10040)
Vaikams (2371)
Slam (55)
English (1047)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Įsivaizduokit kokią nors landynę mūsų Marijos žemėj. Tokią nutolusią, nykią ir gilią landynę, kurią aplankyti mintis šauna tik vieną kartą. Ir taikliai pataiko. Mykolas ten niekad anksčiau nebuvo. Mintį iššovė jo pažįstama, o jis neturėdamas nieko prarasti greit sutiko. Netgi kažkur gilumoj nekantravo. Mykolo alter ego niekad nebūtų to daręs. Tą vakarą greičiau būtų praleidęs su kokia neskaityta knyga. Raidžių ir užslėptų prasmių kompanijoj. Girtuokliaudamas su literatu. Rakelė siūlė susitikti su ja ir padaryti pradžią. Tiesa, pradžiai ji neturėjo pinigų. Mykolas mielai pasidalino savo pinigine it nuoširdus donoras, kurio smegenys buvo nuoširdžiai mirusios. Pinigai neturėjo vertės. Jie visi tebuvo kažkieno skolą kažkam nužymintys popiergaliai. Mykolas buvo skolingas visoms vakaro įvykių instancijoms, kurios vyko ir galėjo įvykti.
Kiek pašnekėję ir gerokai įkaušę nuo Jagerbombs, jie patraukė skylės link. Išties, iškaba ir skelbė “Skylė”. Įleisti šeimininkė nenorėjo.
- Čia jau pilna žmonių. Man neapsimoka, jei gersit tik alų.
Mykolas šaltai atsiliepė, jog gers tauresnius gėralus. Įleido. Bet nužiūrėjo priešiškai. Jo nugara degė, marškinių plėmas kiek lydėsi. Palietė. Karšta. Atsisuko, o šeimininkės nebebuvo horizonte. Svilėsiu kvapas nuslopo. Belzebubas prasmego.
Jiedu prisėdo prie staliuko. Visgi užsisakė alaus. Lėtai gurkšnojo. Rakelė jau buvo kiek girstelėjusi. Nuėjo pašokti. Trumpai. Ne itin intymiai. Kartais prisiliesdami šlaunimis. Kartais krūtinėmis. Patogus intymumas, be jokių prielaidų ar įsipareigojimų. Tokį esant reikalui buvo galima nurašyti kaip niekad nevykusį veiksmą. Neimponuojantį kokios nors reikšmės, it lengvo girtumo padarinys. Mykolo alter ego manė priešingai. Manė, kad čia būta bent kokio jausmo. Bent jau saugumo ar pasitikėjimo. Arba nutylėjimai.
Nespėjus įpusėti bokalų, juodu Belzebubas perkėlė prie kuklesnio staliuko, pastatyto šalimais. Prisėdo gausi kompanija. Mykolas atsistojo, norėjo surasti išvietę. Užkliuvo už šalia stovėjusios moters. Abu unisonu atsiprašė. Mykolas pakėlė akis – čia būta Amelijos, senos draugės, kurios savo netolimos praeities paklydimuose jis jau ilgokai ir bergždžiai ieškojo. Negalėjo patikėti savo akimis. Ji irgi. Tokioj skylėj, būtent šį vakarą. Tiesa, toje realybėje, kur Mykolo alter ego jau buvo trankviliantais užmigdytas, jiedu tik pasikalbėjo ir aplinkybių priversti išsiskirstė kas sau. Mykolas ten savęs nebematė.
Jis įstrigo tame pokalbyje su Amelija. Giliai ir ilgai. Užsikabino pro šalį šokančio laiko. Rakelė kažkur dingo. Bet tai buvo nesvarbi vykstančio veiksmo detalė. Rakelės išėjimas nebuvo pastebėtas. To priežastys ir prigludę priežastiniai ryšiai neturėjo reikšmės. Bent jau Mykolui.
- Kur tavo draugė? – keistu tonu pabrėždama paskutinį žodį, paklausė.
Mykolas apsidairė.
- Kokia draugė? – nusišypsojo. Amelija irgi kiek šyptelėjo. Jie ilgai dėbsojo vienas kitam į akis. Tyrė raineles, geltonąsias dėmes. Kapstėsi giliau. Ieškojo tų sielos prakertėlių. Bandė sulyginti tokio rentgeno nuotraukas – prieš ir po. Viename jų jau buvo sudygęs nemažas ieškojimo ūglys. Amelijoje to nebuvo. Mykolas atsiduso.
- Gal pašokam? – paklausė jos. Po nužvelgimo ji pareiškė nuostabą, jog jis šoka.
- O ką čia daryti? Nusigerti? – nusijuokė. – Namie būtų gerokai pigiau.
Ji nenorėjo šokti. Išsitraukė cigarečių pakelį ir pamosavo.
- Einu laukan, tuoj grįšiu.
- Aš irgi rūkau, jei dar pameni. Einu su tavim. – atkirto jai.
- Manęs laukia draugai. Aš tuoj. – ištiesdama delną prieš jo akis atsakė ir grįžtelėjusi nulėkė link išėjimo. Pseudo mandagus atstūmimas. Seni primatiniai ritualai su nuskabytais fizinės agresijos lapeliais.
Mykolas kažką svarstė. Kelias minutes. Tada nutarė jos paieškoti. Netyčia prisijungti prie jos ir palaikyti kompaniją. Prie išėjimo pasitiko drėgnos žemės kvapas. Toks nuogas, atviras ir aitrus. O lauke daugiau nieko ir nebuvo. Tik kvapas, tuščias, neužimtas suoliukas. Ir krūvelė nuorūkų. Mykolas atsisėdo. Po bergždžio dairymosi aplink, užsimerkė. Skylėj pasidarė tylu. Dingo šviesos. Kažkur išsikraipė laikas. Jis bėgo, ilsėjosi. Kartais visai sustodavo. Kažkur danguj skrido Laikos karstas. It rakštis jo sielos prakertėj. Nematomas, bet jaučiamas jo buvimas.
Nežinia kiek laiko, kuris dar buvo eiti, praėjo. Kažkas patapšnojo Mykolui per petį. Atsisuko. Kažkoks nepažįstamasis.
- Tavęs ieško Amelija.
- Kur ji? – paklausė.
Nepažįstamasis pirštu parodė į duris.
- Kątik įėjo.
Skylėje sklido šviesa ir triukšmas. Mykolas neskubėdamas įėjo vidun. Jos ten nebuvo. Grįžtelėjo į lauko pusę. Nepažįstamasis negrįžtamai dingo. It iškirptas kadras montažinėje. Tiesa, viduj buvo nemažai žmonių. Tai darė šią medžioklę dar beprasmiškesne. Surado savo staliuką. Jis vis dar liko laisvas. Rado savo užsakyto alaus likučius. Lėtai gurkšnojo. Ilgokai regzdamas minties gijas, kiek prunkštelėjo. Susijuokė iš savęs ir nykių pastangų. Pagalvojo, kad teks kapituliuoti ir judėti link namų. Tas netyčinis susitikimas ir neturėjo įvykti. Viso to keistumas atsidavė nemaloniu kartumu.
Prieš išeinant lauk, Mykolui pavyko surasti tualetą. Jo koridoriaus sienos atspindėjo blankią ir nemažai Kelvinų stokojančią šviesą. Iš Mykolo nesukoncentruotos pažiūros jam pasirodė, jog tai veidrodžiai. Įsižūrėjo į vieną jų segmentą. Na, taip, jame matosi ir Mykolas. Ir Amelija. Jiedu šnekasi. Apsikabina. Artimai ir intymiai. Bučiuojasi. Kartu išeina lauk. Pagauna taksi. Susėda abu gale ir glamonėjasi. Mirksint geltonam žibintui taksi vairuotojas nepamato pagrindiniu keliu važiuojančio autobuso. Susidūrimas. Taksi sutrupa, nuo asfalto pakyla dulkės.
Veidrodis nugęsta.
Kitame segmente Mykolas kiek vyresnis. Rodos, bent keliais metais. Nusimeta kaklaraištį, tingiai atsiseginėja marškinius. Dirbo iki nakties. Klojasi ant savęs paklodę. Amelija išnyra iš už nugaros. Paglosto jo plaukus, apkabina jį. Saulei besibeldžiant į langus suskamba žadintuvas. Jiedu atlieka visus socialiai priimtinus ir stereotipiškus rytinius ritualus (net mankštą!) ir susėdę į automobilį išrieda į savo darbovietę. Važiuodami nepastebi sunkvežimio, kątik išnirusio iš šalutinio kelio. Matosi stabdymo žymės. Tamsa. Kinetinė smūgio energija pavirsta garsu. Ir tyla.
Dar kitame segmente, jis toks pat jaunas ir vienas. Amelija tiesiog dingo. Jis jos ilgai ieškojo per draugus, pažįstamus. Vieni nežinojo kur ji, kiti nesakė. Tai galėjo tęstis metus. Mykolas pavargo. Pavargo ir tas įsakmus balsas, jo vedlys, sakęs, jog ji pati jį susiras. Anksčiau ar vėliau. O po to staiga. Šie trys variantai nustojo egzistuoti Mykolo sąmonės ribose. Jų neliko. Galva ištuštėjo, tačiau iš paskos plūduriuojanti būtybė darėsi sunkesnė. It kiekviena jį paliekanti mintis aruode palikdavo savo švininę pamainą. Jis nusigavo prie jūros. Maiše keli litrai degtinės. Sulaukęs nakties tamsumo, nusigavo prie senų griuvėsių. Įsirangė tarp jų. Vėjas atakavo stipriai ir žvarbiai. Po žvaigždėtu dangumi sužvarbęs Mykolas šildėsi skaidriuoju skysčiu. Šis ganėtinai lengvai slydo gerkle, kartais sukibirkščiuodamas. Sąmonės likučiai grimzdo į neapibrėžtą tuštumą. Dangus apsiniaukė, pradėjo lyti. Mykolas užmigo. Ryte neatsibudo. Kai kurių vaikų tėvai nesugebėjo šiems įtikinamai paaiškinti, jog “dėdė tik miega”.
Dabar Mykolas matė savo persikreipusį veidą. Jam pasidarė bloga. Įlėkė į uždarą tualetą ir pasilenkė prie unitazo. Vėliau kiek apsiprausė. Jo rankos drebėjo. Išėjo iš tualeto. Koridoriuje stovėjo Amelija. Atsirėmusi į sieną, atsipalaidavusi.
- Gal jau važiuojam? Pas tave ar pas mane? – šypsodamasi paklausė.
- Gal kiek vėliau. Ne dabar. – neramiai atsakė Mykolas.
- Dar būsim čia? – ji sukinėjo savo garbaną.
- Jei pažadi niekur nuo manęs nepabėgti.
Ji ištiesė ranką.


2011-08-27,
Švepeliai.
2011-08-30 22:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-09-11 00:10
Gaisva
Neblogai, įtikinamai parašyta. Netuščiažodžiaujama, situacija pažįstama iki skausmo, tačiau nesubanalinta, yra ko paieškoti. Ir svarbiausia, jog galima įsijausti į veikėjo išgyvenimus ir kartu tai patirti. Tai tiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą