Kraičio skrynioj

Gaisai rugpjūčio… be penkiolikos rugsėjis…
Lyg fotoblykstė, į akis žara varinė
Taip smarkiai daužos, nejučia išsiderėjus
Atvert akimirkai beržinę kraičio skrynią

Ištraukiu nuometą – žiema supavydėjus,
Lyg išsiilgusi jaukumo karjeristė,
Iš rankų išplėšia ir merdinčioj alėjoj
Nuogus medžius, tarsi naujagimius, suvysto

Ir rodos - niekis, juk pavasarių nebūna
Gal tik šiek tiek mažiau sniege sušąla pėdos
Kai pamažu, vasario tirpstančio tribūnom
Vilnija pasakos vaikystėje girdėtos

Apie mergaitę skaisčiai rožiniais bateliais,
Iš kaspinėlių pasisiuvusią jaunystę,
Apie bernioką, besižvalgantį į kelią,
Kuris kasdien siaurėja bandantiems sugrįžti

O kairiame kampe skrynios iš beržo tošies
Šakelė gluosnio, išplėšta iš gandro lizdo,
Namus palikusio, pavasariams nuošus...
Nepasiklydo jis - nebuvo kur parskristi

Rugsėjo dūžiai… be penkiolikos “Lik sveikas”
Dulkėtas dangtis, tartum prisisunkęs švino.
Kaip kantriai nuslėpėm, trumpam sustojus laikui,
Kad taip labai skaudės užverti kraičio skrynia.