po

po pirmų šalnų kieme

mėlyni žiedlapiai blaškosi

padrikam sūkury

atsitrenkę į lango stiklą

išvysta save ir krinta

ant drėgnos žolės

guli suglaudę sparnus

kai suvokią kad dar gyvi

ropoja žolės stiebais

ir vėl kyla į orą

jie negali atskleisti savęs 

tik įbruka neįgudusios rankos

tapytą piešinį apgaubtą barškuolės

neradę ką praryti susisuka spirale

atiduoda paskutinę kūno šilumą

pasigirdusiam dūdelės garsui

atsispindi mano įkypose akyse

tikrina ar dar liko gyvybės

daugiau nei laiko

palikus ištuštėjusį kiaukutą