Saulės vergė

Miražas vėl nuaugusioj dykynėj,
O aš skęstu rugio glėby.
Jis vija mane,
išsuka ratu ir vėl paleidžia.
Primerkus stebiu kaip debesis dulkynų
gena mane. Miražas.
Jaučiu.
Jaučiu akmenų trenksmą venų raizgyne. Mano kraujas verda.
O Saule, ka tu darai?
Tu širdį paleidai kanjonų laukais, džiovinai lūpas,
braižei juostas nugarintoj žemėj.
Bėrei smėlį į akis, virkdei troškulį
saulės ledų trupiniais.
Jutau, jog karštis ištirpdys mane.
O, ne!
Saulės pamušta kritau lengvai.
Saulės vergė - nepakeliami jausmai.
Ir aš liksiu dar ilgai gulėti upėj,
aukso žaibo pamesta, saulės smūgio patepta,
vidurvasario sniego nutaškyta.
Ir išbarstyta...