-

Aš pamiršau tą avietinę,
kvapnią vėsą,
kuri vis ritos ir ritos pečiais.

Aš pamiršau ir kadagį
tarsi sarį, slystantį liemeniu,
kol rūkas pakyla viršum žaizdų. -

Aš nepamiršau. --

Nepamiršau tik bėgant suklupti
po dievo karvytės žiedais,
kad pakėlęs parneštum
į vasaros naktį pilną.