Paskutinė diena

Darganotą rudens dieną prie smėlio dėžės gulėjo niekam nebereikalingas kamuolys. Lėtai, lyg tarp kita ko, paspyriau jį koja, šis neskubėdamas sustojo ir laukė tolimesnių veiksmų. Tingiu judesiu paėmiau kamuolį į rankas ir įsmeigiau žvilgsnį į jo spalvotas, bet purvinas juostas, bylojančias apie kažkada žaismingą ir nuotaikingą žaislą mažiesiems. Nedidėlis, lengvas, kietai pripūstas, gal trylikos centimetrų skersmens, tobulai apvalus ir draugiškai mielas žaisliukas. Prisiminiau vaikystę, kai žaisdavom, ir  smėlio dėžėje, ir vandenyje, jais buvo smagu. O kiek kartų futbolo aikštėje spardėm!?
Aplink daug daiktų ir tuščios gatvės. Tik vienas kitas miesto paukštelis praskrisdamas sukelia šlamesį.
Alkanas ir išsekęs pajudėjau tolyn ieškodamas nedidelės parduotuvėlės, net nesuvokdamas, jog pirštai vis dar, kietai gniaužia rastą kamuolį.
Šaltas, bet nestiprus vėjelis atnešė keistus garsus, sklindančius iš netoli esančio, apleisto pastato vidaus. Suklusęs gaudžiau kiekviena šiurenamą lapelio garsą, kiekvieną šnaresį ar girgždesį iš sandėlio vidaus. Tie žvėrys niekada nesiliauna mūsų medžioję: niekada nesiliaus.
Po slapto ir nesėkmingo eksperimento su gyvuliais žudikais, žemėje daug kas pakito. Žmonės žūsta kasdien, šimtais ar tūkstančiais. Aukos jau nebeskaičiuojamos, pinigų vertės nebėra. Dabar maistas, vanduo ir ginklai vienintelis didžiausias turtas.
Staiga išdužęs stiklas, tarytumei pažadino mane ir vėl įtempęs visą klausą susitelkiau ties sklindančiu garsu. Aš aiškiai kaip niekada, girdėjau žingsnius ir šie toli gražu nebuvo žmogaus. Sustingęs kraujas tarytum paralyžavo visą mano kūną, o alsavimas buvo garsus lyg traukinio ūžesys. Atrodė jog širdis tuoj plyš iš baimės ir jaudulio.
Tarytum visą amžinybe lėkiau ir nesustojau, bėgdamas tolyn. Vis sukdamas kairėn ar dešinėn. Bėgau kaip pamišęs, o nuo ko, net nežinojau. Gal ten katė ar koks benamis šuo, likęs, išgyvenęs ir taipogi bijantis kiekvieno krebždesio kaip aš.
Lauke jau darėsi tamsiau. Darganotos rudens dienos - lyg būtų naktis dienoje. O čia dar temsta, ir gana sparčiai. Bijodamas didelių objektų su daugybe durų ir langų, nusižiūrėjau elektrinę pravertomis durimis. Lyg tyčia, lyg būtent tam ir ėmiau kamuoliuką, sviedžiau jį tokia jėga ir pasitikėjimu, jog rodėsi siena sudrebės nuo smūgio. Tačiau jis dusliai trinktelėjęs, staiga dingo tamsoje. Keletą ilgų labai ilgų minučių stovėjau lyg įbestas. Sulaikęs kvėpavimą, klausiausi tylos, girdėdamas tik širdies plakimą. Įsitikinęs jog viduje nieko nėra, lindau į akliną tamsą. Alkanas kaip žvėris, mėginau pateisinti save, savo veiksmus ir baimes. Ir apgailestaudamas graužiausi, kad nesusiradau maisto...
Triukšmas ir geliantis šaltis pažadino ir taip nepatogiai įsitaisiusį mano kūną. Prabudęs, akimirką mėginau suvokti kokie garsai aplink mane, ar jie labai toli. Galų gale suvokiau jog čia tik paprastas griaustinis ir šaltas rudens lietus. Tiesa šiame objekte sausa, tačiau šaltis vos laipsniu ar dviem mažesnis nei lauke. Lietus turi tam tikrų pliusų: per jį sunkiau skverbiasi kvapai ir mane užuosti tikimybė mažesnė.
Pilvas vėl priminė save. Alkanas, pavargęs ir irzlus, svaigstančia nuo bado galva, lėtai atsistojęs nuėjau iki durų žvilgtelėti į šėlstantį orą lauke. Plūstelėjęs šaltas, bet gaivus oras paveikė tarsi smūgis. Lyg šyptelėdamas įkvėpiau ir leidau mažesniems vandens lašeliams sušlapinti mano veidą bei drabužius. Klausydamasis smulkių ir greitėjančių garsų į skarda dengtą stogą, supratau, jog audra tik pradeda savo šėliojimus ir lietus dar tik pradžia.
Tarp gausybes išmėtytų ir vėjo blaškomų šiukšlių, pamačiau baltą vienkartinę, kupiną vandens. Iškart pajutau nenumaldomą troškulį, o gerklė per akimirką išdžiuvo taip tarsi jau amžinybę dykumoje bučiau buvęs. Nors plastmasinė taurelė su drumzlinu ir nešvariu vandeniu neatrodė patraukliai, bet tai buvo gaiviausia šios dienos dozė išsekusiam kūnui.
Tarytum jutau kiekvieną to lašo kelionę. Kai plūstelėjąs vanduo apsemia liežuvį ir godžiai rydama gerklė nuleidžia jį, palikdama po savęs tik drėgną gaivų taką. Nors burnoje ir tarp dantų jautėsi truputis smėlio, buvo skanu. Akimis pradėjau ieškoti dar vandens. Ir tik dabar te pastebėjau kiek išties daug šiukšlių aplink mane. Laikraščiai, žurnalai, skrajutės, lankstinukai...
Rytas. Siaubingai sušalęs ir alkanas pramerkiu nuvargusias akis. Lūpos sučepsi, išdžiuvusios tarytum sausros metu. Kažkur čiulba nematomas paukštukas, primenantis neseniai buvusią šiltą vasarą. Išėjęs į lauką nieko įdomaus nepastebiu. Susirandu netoliese esantį indelį godžiai geriu šaltą drumzliną lietaus vandenį. Ir vėl, tarp dantų jaučiu žemę, nemaloniai girgždančią burnoje.
Atsisukęs tamsoje įžvelgiu plytgalių ir šiukšlių kruvą, kurią draugiškai pagyvina vakar rastas vaikiškas kamuoliukas. Su nedideliu liūdesiu pasižiūriu į  savo nakvynęs vietą, kad dar kartą įsitikinčiau jog ten nieko nepalieku. Žingsniuodamas tolyn gatve link artimiausios prekybos vietos, įtemptai klausausi aplinkinių garsų, ir su lyg kiekviena vėjo šiurenama šiukšle, aš suklustu, o širdis paniškai daužosi. Taip krūpčiodamas, pasiekiu kažkada buvusią „Taupos“ parduotuvę. Ant žemės voliojosi spalvinga iškaba. Mėlyname fone esančios baltos raidės ir apačioje dvi šlykščiai raudonos juostos primena linksmą vaikišką kamuoliuką. Aplink parduotuvę krūvos stiklų, kurie dengė vitriną, o iš šių telikę tik juodos angos. Durys sulankstytos, storo skardos sluoksnio, su aliuminio rankenomis, kurios mane šiek tiek nustebino. Prieš chaosą šios rankenos būtų tikra aukso gysla metalo vagims.
Įžengęs vidun pirmiausia pajuntu siaubingą ir saldžiai aštrų kvapą. Sekundei sustodamas ir leisdamas akims apsiprasti su prietema, meginu įžvelgti viduje esančius daiktus.
Pamatau kaip į mane įsminga dvi šaltos, smalsumu užsidegusios, bet tuo pačiu ir baikščios akys. Juodas tamsus perkaręs kailis ant sulysusiu purvinų kojyčių atrodo lyg būtų visiškai svetimas: juoda, nepiktai nusiteikusi katė, pamačiusi kažkokią gyvybės formą - mane.
Staigiai ir tyliai dingsta man iš akių. Judėdamas pastato vidurio link užuodžiu siaubingą vimdantį mėsos kvapą, bei pieno skyriaus. Nutaręs ten net nežvilgtelėti, patraukiau alkoholio skyriaus link. Pustuštės lentynos ir išmėtytos prekės bei lentynų dalys bylojo apie jau kažkada čia buvusius anarchiškai nusiteikusius lankytojus. Skyrius, kaip ir tikėjausi, buvo beveik tuščias, tik kur ne kur dar matėsi nedužę, bet jau surūgusio alaus buteliai. Kampe tarp popierių gulėjo valkatos lavonas apsikabinęs pusę butelio brendžio. Nestipriai koja pajudinu kūną, kad būčiau tikras jog jis neatsikels. Pasilenkęs paimu butelį iš jo išpurtusių ir dvokiančių rankų, traukiu traškučių link.
Čia, kaip ir maniau, prekių buvo apstu. Ir riešutų, ir spragėsių, bei žinoma, traškučių. Nors dauguma daiktų mėtėsi ant žemės, dar keletas buvo ir lentynose, ypatingai lentynų gale.
Praplėštos pakuotės bylojo apie lankytojų „degustacija“ čia pat vietoje. Sunkiausia buvo rasti šokolado, ko gero jį pirmą išnešė prasidėjus chaosui.
Prisikirtęs ir užgėręs tauriuoju gėrimu, judėjau pirmyn. Tuščiose gatvėse dairiausi į pastatų langus, vis tikėdamasis rasti gyvųjų. Pavargęs ir atbukęs nuo vienatvės didialiame mieste, prisėdau ant suoliuko pailsėti ir apmąstyti ką daryti toliau. Turbūt reikėtų eiti link policijos nuovados, šaudmenų ir racijos. Be to turėtu būti gyvųjų kariuomenė, valdžia. Vis mėginu prisiminti kuo viskas prasidėjo. Tv laidos, laikraščiai, tiesioginiai pranešimai, bei vaikų juokas apie apokalipsę ar rezident yvel žaidimus realybėje. Ko gero niekas nesitikėjo to, kas yra šiandien. Visi manė, jog greit bus viskas sutvarkyta, o padarai panašūs į pusės karvės dydžio vilkus bus greit sušaudyti ar kitaip išnaikinti. Deje, jų priviso per daug ir per greit. Tai tikros žudymo mašinos kurioms skausmas - varomoji jėga, o narsa tokia begalinė, jog jie šoktų net į ugnį, jei tik ten pamatytu žmogaus siluetą ar užuostu kraujo kvapą. Nejau tai jau galas? Nejau pasaulio gyvybę, nutrauks monstrai, žmogaus kurinys.
Taip bemastydamas lėtai apsidairau ir pamatęs tolumoje kažką judant, sustingau. Akys išsiplėtė ir mėgina pagauti kiekvieną, net mažiausią judesį. Taip, ten kažkas juda. širdis įsibėgėja, o kraujas sustingsta. Paniška baimė trukdo galvoti. Likti ir tikėtis jog nepastebės ar bėgti kiek neša kojos?!
Jie juda. Čia trys dydeli ir galingi žvėrys, vienas truputi šlubčioja, kiti du sveiki, tačiau nuvargę, pėdina iš paskos šlubajam. Staiga vienas sustoja ir įsmeigia žvilgsnį į mane. Nelaukęs tolimesnių veiksmų pasileidau bėgti pirmyn, palikdamas juos dešinėje. Bėgau nesidairydamas, tačiau puikiai girdėjau ne tik besidaužančią širdį, bet ir garsus už manęs. Girdėjau kaip virsta daiktai ir artinasi kažkas baisaus, su nežemiška ir nesustabdoma jėga. Sukausi tai kairėn, tai dešinėn, o garsai vis artėja ir artėja. Atrodo lyg bėgu visą amžinybę, zigzagais, tiesiai, dešinėn, kairėn. Netikėtai kažkas mane pastumia, kojos susipina užkliūdamos viena už kitos, jaučiu kaip nevaldomas mano kūnas svyra žemyn, ruošdamasis plotis į šaltą purviną asfaltą. Tačiau dar ore pajuntu gilų ir veriantį skausmą šone. Akimirka, ir dar vienas smūgis į koją, į ranką, visur...
Nebematau kas darosi aplink, tik gaudydamas orą jaučiu, jog kažkas kuičiasi manyje, aplink greit judantys šešėliai ir juodai baltas vaizdas, nebesuvokdamas kas darosi aplink, dar kartą mėginu įtraukti orą tačiau man niekaip tai padaryti nebeišeiną. Man neberūpi kas darosi aplink, nejaučiu net skausmo, tik bergždžiai mėginu įkvėpti, bet jau nebeturiu jėgų...