M.M.2.

Dažnai glostau savo pirštus -
jausdamas tavuosius;
žiūrime pro langą į lietų abu,
ir tik aš tyliai svajoju apie tai.

Mėnulis apšviečia mano susimąstymą,
o aidintys bokštų varpai
skatina virpančią širdį
plakti dar garsiau.

Tavo niūri siela sklando
kažkur kitapus miesto,
atsitrenkdama tai į šunų lojimus,
ar pralįsdama pro mėlyną vakaro širmą.

Kažkoks beprotis šypsosi man
kitapus grotuoto lango,
bandydamas atimti paskutinę
ir taip reikalingą tikrovės iliuziją.

Klusnių pinigų mano meilei nereikia -
aš neturiu raktų nuo šito
aštuonių kvadratų kambario
bedugnės pakrašty.