Virpėjimas

Kuomet šviesos nerta skraiste,
Suglaudžia širdį prie širdies,
Boružės kopia mano saujoj vorele
Virpėjimo galia ištirpsta baimės takas...
Tuomet taip palieti švelnumą debesų,
Pagautą gaivų lietų iš tikėjimo gausos,
Palaimini juo daigą pasodintą dabarties –
Ir lauki kol viltingas medis kalas.
O ta atokvėpio akimirka trumpa –
Supynus saugų sielų mazgą.
Aprėpti nori – ir tuo šventai tiki,
Kad saulė tavyje pastogę rado.
Lašeliai krenta, bunda visuma,
Kedena vėjas giją padabintą:
Ir su tikėjimu, šventu jausmu
Žinau kas tavo sieloj uždainavo..