Apsukrusis Sifilitikas (4)

>>4<<

Pirmas sugrįžęs pojūtis buvo uoslė. Į nosį trenkė viliojantis moters kūno, susimaišiusio su kažkokiais neapčiuopiamais kvepalais, aromatas. Paaštrėjo klausa. Tarsi būgnas girdėjosi širdies dūžiai. Albinas nesuprato – jo paties ar kieno nors kito. Vargais negalais jis atmerkė akis. Vaizdai truputį plaukė, tačiau jis suprato, kad guli stovėjimo aikštelės kampe. Koja nebekraujavo. Šalia atsiklaupusi mergina languotu sijonėliu ir juodai balto plastiko bateliais, peiliu pjaustė jo kelnių klešnę ir perrišinėjo žaizdą. Nebeskaudėjo.
- Kodėl?.. Kas tu?
- Palauk, nesimuistyk. Aš dar nesurišau. Nebijok, neskaudės. Suleidau tau narkotikų. Tik niekam nė šnipšt apie tai – jų čia turėti negalima.
- Ačiū... Tu labai gera.
- Taigi, kad gera. Po tavo pareiškimų norėjosi kad nuburbuliuotum į klozetą. Bet negalėjau žiūrėti kaip guli stovėjimo aikštelėj. Vos spėjau nutempti, kol va anas tralas nenusileido ir nesutraiškė. Na štai. Surišau. Kelkis!
Albinas netikėdamas pasižiūrėjo į merginą.
- Ko dairais kaip ožys į naujus vartus? Kelkis! Neįsivaizduok kad esi karo invalidas. Peilis tik vos vos užkabino. Atsijungei turbūt net ne nuo skausmo o nuo kraujo vaizdo. Na, šlubuok greičiau iki geltonosios skraidyklės, nuskraidinsiu tave ligoninėn.
- Ne. Tik ne ligoninėn. Geriau namo... Jei tavo skraidyklė greita.
- Nemalonumai su kontrole? Ka? Na gerai, tada namo. O mano skraidyklės greičiu dar niekas nedrįso suabejoti. Kur gyveni?
- Berčiūnai... Arklių gatvė, numeris nuspardytas... - Narkotikų poveikis Albinui vis dėlto buvo stipresnis nei jam iškart pasirodė.
- Man pakeliui, - panelė nuspaudė kelis mygtukus ir vaikiną prislėgė perkrova. Perkrova tolydžio stiprėjo. Vyrukui pasidarė sunku kvėpuoti.
- Ką tu ten darai? – mergina klausiamai pasižiūrėjo į Albiną, kuris visas muistėsi, prispaustas prie atlošo, ir keitė spalvas iš baltos į mėlyną, po to į žalią, raudoną, vėl į baltą. – oi, atleisk... pamiršau įjungti perkrovos skydą. Jis pas mane kiek problematiškai įsijungia...
Juodai balto plastikinio bato spyris per mygtukus įjungė minėtąjį mechanizmą. Albinas, stengęsis priešintis perkrovai, staiga plojosi nosimi į priekinį stiklą. Nenorėdamas pasirodyti visišku „lūzeriu“ apsimetė, jog staiga pastebėjo priešais kažką įtartino. Nuo greičio darėsi bloga. Dar labiau vaikiną erzino tai, jog aiškiai jaunesnė už jį nepažįstamoji laiko laiko visą įvykių eigą savo rankose, ir turi iniciatyvą. Ir velniop tai, kad jinai jį išgelbėjo. Vis viena laiko jau nebedaug. O dar traumuotam ir apsvaigusiam...
- Neparodei posūkio. – priekaištingai burbtelėjo, kai skraidomobilis, nukirtęs eismo taisyklėse neleistiną kampą, įsimaišė į kitų eismo pažeidėjų srautus. Panelė ne tik nemėgo rodyti posūkių – Albino nuomone, ji buvo visiška daltonikė, savižudė ir šūdmalė. Tokią nuomonę jis išsakė tada, kai mergina, pralėkusi keletą raudonų šviesoforų, nutarė sutrumpinti kelią išdauždama langus saugumo kontrolės biurokratinės paskirties dangoraižiui ir išlįsdama pro kitą pusę, bei reaktyviniais varikliais sumaldama daugumą ten sukrautų dokumentų.
- Čia? – Paklausė panelė, nutupdžiusi skraidyklę ant plataus stogo. Vaikinas linktelėjo. Ji padėjo jam išlipti iš transporto priemonės ir nusigauti iki durų. Stipriai sukąsti Albino dantys aiškiai nesugebėjo paslėpti narkotikų nuskausminamojo poveikio pabaigos.
- Ar turi švirkštų? Aš suleisiu tau dar... Nesimuistyk... Gerai, nevaidink didvyrio, skausmas yra skausmas! Rodyk, kur ten tave vesti…
Merginos padedamas, Albinas nusigavo iki savo buto, atrakino duris, nušlubavo į miegamąjį ir atsigulė antigravitacinėje lovoje.
- Švirkštai ten... Jei nori, spintoje yra vyno. Atnešk ir man stiklinę, jei gali...
Vyno stiklinė ir narkotizuojantis dūris į minkštą vietą atpalaidavo. Vaikinas užmigo, pamiršęs viską – ir kojos skausmą, ir merginą, parvežusią jį namo, ir artėjantį galą...Sapnavo vaikystę, mokyklą, po to šaltą alų, slidinėjimą, futbolą ir kitas mėgstamas gyvenimo sritis. Vėliau jam pasirodė, jog yra uždarytas karste. Iš plonų lentelių sukaltame karste, kurį, rodos, galėtų iš vidaus sulaužyti, bet rankos pūna... suminkštėja... ir neiveikia sienų. Krinta gabalais šalia galvos. Tas pats darosi su kojomis... Širdimi....
Jo paties riksmas prikėlė iš miego. Aplink buvo tamsu ir tylu. Girdėjosi ne tik širdies plakimas, bet ir kraujo tekėjimas venose.
„Kodėl aš dar nepradėjau pūti?... Jau beveik laikas... O gal tai ir vyksta, tik per narkotikus negaliu to jausti... O kodėl aš priešinuosi? Ko aš šioje žemėje nepadares? Tiesą sakant, nieko. Bet ar aš turiu dėl ko gyventi? Ne. Nes dabar tik gadinu gyvenimus visiems tiems, kurie mano, kad turi...“
Apmąstymus nutraukė atsivėrusios durys. Liekna figūra įtipeno pro duris ir šmurkštelėjo po antklode šalia Albino.
- Tu dar čia? Kodėl neišvažiavai?
- O tu nemiegi? Beje, kuo tu vardu?
- Albinas...
- O aš Vilija. Tai va, Albinai. Malonu susipažinti.
- Man irgi malonu. Gaila kad neilgam...
- Nuo tavęs dvelkia nihilizmu. Nusiramink ir aš tau parodysiu, kaip gera gyventi, - ji perbraukė ranka jam per skruosta...
- Ne, - pratarė Albinas. – Tu per jauna visam tam... Ir iš viso... Nesupranti... Aš negaliu.
- Kurgi ne, aišku kad gali, - Vilija išsišiepė kad net dantys suspindo tamsoje. Tuo pat metu apsivijo vaikiną kojomis. – Aišku, kad gali, ir aš šlaunimi jaučiu tą galimybę. Tuojau mes jai parodysime kelią...
Ji karštai pabučiavo vaikiną. Albinas nesugebėjo sulaikyti hormonų protrūkio. Jokia valia nebebūtų galėjusi sustabdyti naktinio dviejų žmonių aistros šėlsmo.
Dienos šviesa užklupo abu dar lovoje. Albinas prisiminė nakties įvykius ir susiėmė už galvos. Vilija rangėsi lovoje užsimerkusi ir saldžiai šypsojosi.
- Kiek tau? – Paklausė vyrukas, gailėdamasis kad narkotikų paveiktas pamiršo to paklausti vakar.
- Penkiolika. Nurimk. Ir atnešk man vaistų injekciją. – Žiovaudama pratarė mergina.
- Ko... Kokių vaistų? Tu apie juos žinai? Apie mane?
- Žinau. Kai vakar nulūžai, truputį pasinaudojau tavo kompiuteriu ir radau ten tavo užrašus.
- Kuriuos? Jie paslėpti. Ką žinai apie mane?
- Visus. Žinau viską. Neičiau į lovą pas vaikiną apie kurį nežinočiau nieko. Žinau kad nuo šiol aš tokia kaip ir tu.
Albinas krūptelėjo. Pilkos, ramios merginos akys negalėjo meluoti.
- Kodėl tai žinodama atėjai pas mane? Aš nesuprantu.
- Tu ir nesuprasi. Ir pati nelabai žinau. Bet negalėjau leisti tau nusibaigti. Galbūt, įsimylėjau tave. Turbūt.
- Tu išprotėjusi, Vilija.
- Taip. Tu irgi. Bet dabar esu tavo rankose. Nuspręsk – reikia tau manęs ar ne. Ir tada suleisk vaistų. Arba ne. Ir leisk dar trupučiuką pasnausti – esu lovos vergė, kaip matai...
Albinas iššlubavo iš miegamojo ir patikrino kompiuterį. Vilija sakė tiesą – dokumentai vis dar buvo atversti ekrane. „Na ir mergina – išgelbėjo mane, kad būtų kartu su manim. Nors ir stengiausi apsaugoti ją nuo šito. Bet ji nuostabi. Visais atžvilgiais. Ir nuoširdi. Tai likimas...“
Vaikinas pasuko raktą, ištraukė iš spintelės dvi ampules. Nusišypsojo. Grįžo atgal į miegamąjį. Prisėdo ant lovos. Paglostė snaudžiančios Vilijos plaukus. Įstatė ampulę į švirkštą.
- Dabar turiu dėl ko gyventi.
Už lango girdėjosi monotoniškas mašinų zyzimas, spingsėjo nereikalingos halogeninės  šviesos, pokšėjo avarijos, trankė duris liftai, šūkavo šmonės, švietė saulė, vėjas nešė fabrikų dūmus, elektros tinklų darbuotojas riedėjo nuo stogo, įrankiai iš jo dėžės krito pirmi ir knežino apačioje susirinkusiai miniai galvas. Albinui ir Vilijai tai nebuvo svarbu. Vienas kitam suleidę vaistus, jie susikibę rankomis stovėjo prie lango, tačiau nieko nematė. Tik girdėjo vienas kito alsavimą.