Jis ateina

- Neeeeeeeeee...
2:43, Railis atsikėlė išpiltas šalto prakaito ir pasiėmęs telefoną, pradėjo rinkti numerį... Dar ilgai ekrane mirksejo užrašas: prašome palaukti, kol jame pasirodę apsimiegojęs, irzlus ir apšepęs Deilo veidas.
- Kas atsitiko, sumurmėjo jis.
- Aš kai ką susapnavau...
- Tu mane pažadinai dėl sapno?!
- Pirma išklausyk mane. Aš sapnavau, kad esu kažokioje vietoje, apsuptoje tamsos. Aš bandau viską - pajautrintą regėjimą, šiluminį matymą, šeštąjį pojutį, telepatiškai ieškau ko nors gyvo, apgraibom bandau ką nors paliesti... Bet nieko... Atrodo, kad aš randuosi visiškoje tuštumoje... Kojom aš net nejaučiu jokio pagrindo, rodos, kad vaikštau oru... Po ilgo klaidžiojimo, pasigirsta riksmas. Aš einu į jo pusę, kitoje pusėje pasigirsta dar vienas riksmas, po kelių akimirkų, ta vieta užsipido daugelių žmonių riksmų... Dar po kiek laiko pasigirsta šūviai, sprogimai, sirenos, žingsniai, ugnies ūžimas... Žodžiu visi apokaliptiniai atgarsiai. Bet aš nieko nejaučiu. Viskas vis dar apgaubta tamsos. Atrodo, kad aš tuose įvykiuose dalyvauju kaip žiūrovas. Viskas buvo taip, tarsi tai man būtų tyčia rodoma...
Po kelių akimrkų chaoso, viską apgaubia liepsna. Dabar aš matau tik ją. Aš esu jos apsuptas, bet nejaučiu jokio karščio. Riksmai nenutyla. Ir staiga iš liepsnos išnyra veidas...
- Veidas?
- Taip, veidas. Bet ne žmogaus... Na nevisai žmogaus. Jo - žmogiški bruožai, bet...
- Bet?..
- Bet to veido akys - raudonos, tos akys - tarsi ne akys, o raudona masė užpildžiusi akiduobes... Pats veidas nuo akių - uždengtas mėlyna, metaline kauke. Plaukai vešlūs ir plaikstomi vėjo...
Bet tai nėra svarbiausia. Svarbiausia - akys, jų išraiška. Tas padaras žiūrėjo į mane, taip lyg aš būčiau didžiausias jo priešas, lyg mes turėtume susikauti...
Po akimirkos, pas mane rankoje atsiranda ekskaliburas. Kurį tarsi suteikia tas padaras. Atrodo, kad jis nori, kad jį pulčiau... Bet kaip nekeista, aš nepuolu. Aš tiesiog stoviu sustiręs...
- Iš siaubo?..
- Ne, ne iš siaubo... Nežinau dėl ko... Bet tiesiog stoviu nieko negalvodamas ir viskas. Pamatęs, kad aš nieko nedarau, padaras užsitraukė ant galvos juodą gobtuvą ir visas iššokęs iš liepsnos - puolė mane.
- Kaip jis atrodė? Turiu omenyje, visas?
Aš negaliu apibūdinti, jo kūno, nes jis buvo šešėlyje, mačiau tik tamsoje šviečiančias akis...
Taigi, tas padaras vis artėja ir artėja... Kol pagaliau šoka an manęs... Daugiau aš nieko neatsimenu, tik jo raudonąsias akis šalia savo veido...
Po to aš prabudau.
- Pasakyk man tiesą, kas tai buvo? Sapnas, ar vizija?
- Nei sapnas, nei vizija. Tai buvo įspėjimas...
- Nuo...
- Jo.
- Dabar mums belieka jį surasti ir nudobti.
- Tai - ne taip lengva. Mes jo niekada nesurasim. Mums belieka tik laukti, ir ruoštis tai dienai, kai jis pats pasirodys...