Aklas vynas žiemą saulėtą,
Girgždantys laiptai nuo svorio kaltės,
Paveikslai įkalino laiką ir vėtra
Aistringai įsitveria nuogo peties.
Kapinės vasarą: pamestos akys,
Kruvinas aidas, o lobis pigus;
Gaisras prie aukuro, meldžiasi tikintys,
Bet jiems nusivilt - išsunktas dangus.
Mane paskiepijo nuo svaigulio gyvybės,
Tad aš atbukau po sraigės delne.
Tarp kryžių ežiai pasislėpę - tai pušys,
Nes kai širdį duria - tu gyvas.
- - - Ar ne?...
Jeigu eilėse yra bent viena puiki eilutė, tai jau nuostabu. Nenuleisk rankų, rašyk, o tobulumui ribų juk nėra. Man asmeniškai patiko. Tik mažą nejaukumą sukėlė šie žodžiai - „atbukau po sraigės delne“. Gal turėtų būti „po sraigės delnu“ ar tiesiog „sraigės delne“, nes šiaip nelabai aišku, ar atbukai po sraigės kažkieno delne, ar čia labai giliai užslėpta metafora, kurios aš nesuprantu. Bet tai tik mano asmeniška subjektyvi nuomonė. O parašyta iš tikro gerai. Sėkmės tau, o pasitikėjimo, matau, netrūksta.
Manosi kad autoriniai komentarai net kažkiek geresni nei pats eilėraštukas - pretenduojantis į jausminį simbolizmą, deja simbolių yra, o jausmo "nė figa" :)) ko gero blogiausios eilutės :Tad aš atbukau po sraigės delne. Tarp kryžių ežiai pasislėpę - tai pušys - poetiškai negyvos eilutės.Na taip - prasmiškai galima išmąstyti kad laikiau kažką šalto ir glitaus - atbukau ant tiek, kad ežiai pasirodė pušimis - kapinėse. :)) Įmanoma, įmanoma ... galima gal ir ne taip ironiškai interpretuoti, bet vis tiek geriau nebus . Na , už išradingą savos pozicijos gynimą - 2
Žmonės nekilę iš beždžionių, taip sako neišprusę šioj srity. Žmonės ir beždžionės turėjo bendrą protėvį.
Maži gamtos stebuklai, paprastas, natūralus grožis ir gyvybės trapumas (gali lengvai sugniaužti delną) jautrius žmones kartais sukrečia. Sukrėtė eilėraščio žmogų. Bet čia suveikė skiepas nuo gyvybės svaigulio - tai gali būti cinizmas, fanatiškas religingumas, kapitalizmas, kas tik nori - ir ta trumputė suvokimo, susižavėjimo, vienybės su pasauliu akimirka užgeso.
"Tarp kryžių ežiai pasislėpę" - kryžiai čia kapinės, mirties simbolis, ežiai (o tiksliau jų spygliai) - gali tapti adatomis ir narkotikais (jei priimti materialiai) arba ekstremalių pojūčių ieškojimu, konfliktais su artimaisiais, kurie skaudina. Tokie aštrūs pojūčiai - "tai pušys". Tuberkulioze sergančius žmones dažnai veža į sanatorijas pušyne. Taigi, tos "pušys", aštrūs pojūčiai, atgaivina atbukusią sielą, žmogus vėl jaučiasi gyvas, tačiau lyg sąžinės balsas graužia klausimas "Ar tikrai, ar tai, ką darau, nedaro manęs dar didesniu lavonu".