Visas buvimas sušalęs į akmeninį šešėlį

Vėjas pučiantis kiaurai mano namus,
išeidamas nepasiima nė vienos dulkės,
net šios oro verpetui nereikalingos,
ką jau kalbėt apie mane...
  Jokio skersvėjo mano vienatvėje,
jokių šypsenų, anei šyptelėjimų mano takuos,
visas buvimas sušalęs į akmens šešėlį,
visi laukimai beviltiškai susmuko
prie laiko rodyklių altorių,
nesulaukę atsako apie savo būtį...
  Stebuklines apnašas nupūtus,
netikrumo kevalo lukštą sutrupinus
boluoja mano buvusio ir atskubančio,
laiko anatomija...
                      ...buvusio ir atskubančio, tačiau taip nebelaukiamo...