Ruduo

Patinka man tas metas:
kai tirštas rūkas kabo šakose,
kai vėjas ilgesingai šneka,
o geras liūdesys atsigula šalia.

Rugių auksinės varpos svyra,
duona pakvimpa Lietuva,
atrodo, kad girdžiu kaip vyrai
dainas dainuoja, stovėdami greta.

Daina pakyla virš arimų,
virš medžių - linkui debesų,
nesvarbu, trumpėja dienos,
Tėvyne, aš tavyje esu.