Pasaka tu

Tu mano pasaka. Aistringa, aštri, kiek kartoka, retkarčiais, tais trumpais žiemos vakarais baltuose pūkuose, tu saldi. Tu šildai. Tvirtose rankose slepi švelnumą, kuris mane tirpdo greitai, kaip liepsnose besilydantys vokai, slepiantys meilę. Amžinai tavo būsiu. Juokiuosi priverstinai, ašaroms graužiant takelius skruostuose. Aš dabar matau, kad pasaka gali būti kitokia – ji su prieskoniais. Dėkoju dievui, mėgstu egzotiką, mėgstu visa, kas nekasdieniška. O tu provokuoji ir žvilgsniu veri mane. Negaliu pakęsti savęs už tai, kad tu – mano silpnybė. Mes abu tai žinom ir leidžiamės į pragaro dugną, apsupti kaltinimų dėl to, ko nepadarėme. Jie nežino. Viskas virsta į tylą, girdžiu tik geismų balsus, tik malonią melodiją, erotiškai liežuvio galiuku liečiančią ausies kraštelį.
Galiu kvepėti muskusu, galiu kvepėti cinamonu ir pietietiškomis vanilėmis, bet oras tarp mūsų kvepia kitaip. Tai nepaaiškinama, tai taip traukia. O kiekvienas tavo oro gurkšnis uždega mane – aš pavydžiu viskam, ką tu gali turėti. Pasiduočiau ir būčiau tavo vergė, aš atiduočiau kūną tau. Tu būtum valdovas, kuriam paklūsta viskas, kuris gali turėti bet ką, ko trokšta širdis. Tu toks ir esi. Savo galia taip trauki, lyg keli tūkstančiai plieninių vielučių juostų mūsų kūnus, lyg oda būtų įmagnetinta stipriau, nei visi pasaulio magnetai sudėti kartu, lyg mes būtume vienas kūnas... Pajaust norėčiau tavo aistrą, tavo žvėrišką aistrą, besiraunančią iš kūno vidaus pro vyrišką odą. Norėčiau, kad tą aistrą įpintum į mano plaukus, kruopščiai į kiekvieną sruogą. Iškvėpuotum mane ir manęs nebeliktų, tiesiog dingčiau. Netveriu savyje, aš galėčiau būti tu, jei tik galėčiau priglausti tave prie savo kūno, ašarodama tikriausiai iš laimės braukčiau nagais tavo sudrėkusią nugarą nuo pečių, žemyn. Stipriai spausčiau tave prie savęs ir tu panardintum savo lūpas manosiose. Daugiau nieko nereikia. Vis tiek visos pasakos baigiasi laimingai.