Maitintojas

(prisiminus prosenelį)

Su dviem lazdom ir kojom suraitytom,
Einu lyg vagą prieš save verčiu.
Išlodo vienas šunimis iš ryto,
Po pietų vėl aš beldžiu į vartus.

Namuos penki smurglaižos išsižioję,
O duonos riekė vakar praryta –
Kol į maišelį maisto prižvejoju,
Tolyn siūbuoja mano karieta.

Fasadas jos sulopytas, praplyšęs
Ir šiluma nesaugoma many,
Ir eisena suvargusi, juk klišas
Pusnim giliom ir vasarom eini.

Ne kaži kiek beliko man keliauti,
Bet kol judu, į kelią vis einu –
Nes jie manęs sugrįžtančio vis laukia,
Sočiais vaikai nebūna nuo dainų.

O kaip bebus, kai kojas aš ištiesiu? –
Šita mintis, kaip peilis po kaklu.
Tada net duona kvepianti pelėsiu,
Jiems, alkstantiems, kažin ar bepaklius?