Vaizdų puota

Baltos debesų dėmės mirga tirštame
rugpjūčio vandenyje lyg burlaivių burės.
Tamsus ežero veidrodis tingiai banguoja
tarytum lydytas šokoladas, atspindėdamas
dangų, kuriame iš debesies pakraščio
netikėtai išnyra saulė ir staiga vanduo
ima atrodyti jau lyg žalios arbatos nuoviras.
Žalia gelmė, kurioje nardo žuvys, žvelgia
į mane kaip neįmenamos sfinkso akys.
Kregždžių būrys sklando virš ežero tarytum
drugeliai virš drėgno saulės įšildyto gėlyno.

Kiek bežvelgčiau į ežerą, jis vis tiek liks mįslė,
pridengianti save puota vaizdų, kurie mirga
ir keičiasi, bet atskleidžia tą pačią esmę.
Jei įminčiau ežero mįslę, tapčiau išmintingesnis
nei esu ir būtų lengviau gyventi, o kol kas
galiu tik sėdėti ant liepto ir žiūrėti į Didžiojo
Pasaulio Dailininko akvarele nulietus debesis,
atsispindinčius palengva banguojančiame
vandenyje. Manyje tūnantis mažasis dailininkas
iš lėto renkasi žodžius lyg spalvas paletėje
ir rašo šį eilėraštį taip kaip tapoma drobė
suprasdamas, jog siekis priartėti prie paslapties
ir ja pasidalinti su kitais žmonėmis galbūt yra
tikroji kūrybos paskirtis. Baltų debesų flotilė
rymo danguje ir atrodytų man pritaria minkšto
debesų marmuro mostais, kuriuos turi įminti
gamtos teologas kontempliuojantis pasaulį kaip
Dievo ženklą, tai besislepiantį, tai vėl išnyrantį.