Apie ištikimybę

- Atleisk, bičiule, šiandien senis iš trobos neis, - pasakė mano šeimininkas Henris ir užsirūkęs pypkę išleido mane laukan.
Šį vakarą prie trobelės atsibastė vilkas. Senokai nemačiau tikro laukinio žvėries, todėl godžiai uodžiau jo iššieptų nasrų ir žemėto kailio kvapą. Nors su žmogumi gyvenau nuo pat mažumės ir Gamtos kuždesiai tilo, nustebau, jog aplink nesimatė visos bandos. Kurį laiką abu žvelgėme vienas į kitą susidomėjimo kupinomis akimis, įtempę kiekvieną kūno raumenėlį ir pasiruošę pulti.
- Ulva, namo! – sušuko šeimininkas, medžioklinį šautuvą nutaikęs į atklydėlį.
Stovėjau pabrukusi uodegą priešais kitą vilką, kuris dabar klausiamai spoksojo į mane, bet iš vietos nepajudėjau.
Nuaidėjo šūvis. Atsisukau į žmogų ir suinkščiau, o jis keikėsi – nepataikė. Kai atsigręžiau atgal, svečio jau nebuvo matyti. Tik suskaudo kažkas giliai, neleisdamas lengviau atsikvėpti.
Nepagalvokite, mano šeimininkas visai geras. Štai išgelbėjo mane prieš keletą žiemų radęs sužeistą sniege. Abu mes nepageidaujami luošiai, todėl buvome apleisti bandos.
Henris sėdėjo vienišame fotelyje ir šildėsi prie židinio ugnies. Atrodė kaip niekad susimąstęs bei liūdnas. Nedrąsiai pajudėjusi iš kampo, priguliau šeimininkui ant kojų ir draugiškai suurzgiau.
Mano žmogus krūptelėjo ir ilgai žiūrėjo į traiškanotas vilko akis. Lyžtelėjau Henrio ranką, tačiau vyras atitraukė ją ir tiesė pirštus priešais pasidygėjimo kupiną veidą.
Nušliaužiau atgal pakampėn, sekdama savo
it sraigės paliktą šlapią pėdsaką.
Paskutinėms žarijoms užgesus židinyje Henris pakilo ir pasiėmęs šautuvą vienmarškinis išėjo į žiemos šaltį.
Nuaidėjo šūvis.
Tada viską padengė dulkėta tyla...