Žmogus/Mėnulis

Visi dangaus kūnai, kad ir kaip aš juos prastai pažįstu, yra taip tampriai susiję su žmonėm, kurie mane supa...

    Žiūriu, kaip Mėnulis slepiasi už šermukšnio šakų, o pro jas sklinda balta balta šviesa. Taip knieti šiek tiek paslinkti galvą, pakelti ją nuo pagalvės ir pamatyti tai, ką įsivaizduoju - didelį pilną Mėnulį. Bet pagalvoju, kad visur reikia turėti kantrybės. Taip pat, kaip su žmogum. Reikia leisti jam pačiam pasirodyti. Palaukti, kada bus tinkamas metas. Ir aš nepaslenku savo galvos ir nepamatau Mėnulio iškart. Žiūriu į tą baltą baltą šviesą, bet jos šaltinio kol kas neįžiūriu. Laukiu. Taip pat, kaip laukiu, kol man brangus žmogus atsilieps. Šviesa ima stiprėti ir aš bandau nuspėti, kurioj dangaus vietoj pamatysiu šviesulį. Maždaug nustatau, kur tai turėtų atsidurti, bet pasirodo suklydau... Tenka laukti dar ilgiau. Visas mano kambarys tampa pilkas, tartum pilnas rūko. Akių vokai ima merktis, atrodo, tarytum akyse būtų pilna smėlio ir aš nukreipiu jas. Taip pat, kaip kartais nusiviliu žmogumi. Taip, kaip nuleidžiu rankas... Bet prisimenu, kad man labai svarbu pamatyti šiąnakt Mėnulį ir vėl sukoncentruoju žvilgsnį į tą vietą, kur jis turėtų pasirodyti. Atgaunu tikėjimą tuo žmogumi. Išlenda siauras Mėnulio kraštelis. Po truputį imu matyti daugiau. Pusę Mėnulio. Beveik visą... Ir pagaliau pamatau visą. Jis visai ne toks, kokį įsivaizdavau. Jis daug mažesnis, taip ryškiai nesimato kraterių... Netgi sakyčiau, kad blankus. Bet aš vistiek džiaugiuos jį pamačiusi, nes sulaukiau, to, ko norėjau sulaukti. Taip, kaip laukiau ir žmogaus. Įsivaizdavau jį didelį ir mylintį. Bet iš už šermukšnio išlindęs, jis pasirodė visai kitoks.