Išeidamas, prašau, tvirtai užtrenk duris
Ir nepamiršk palikt ant stalo buto raktų.
Tik šitaip negalėsi jau atgal sugrįžt,
Kad man daugiau kentėti nebetektų
Nuo nepelnytų priekaištų ir žvilgsnio pikto –
Jie degina mane kaskart tarsi liepsna.
Meldžiu, kad tavo net ir pėdsakų neliktų
Ir nesvarbu, kad liksiu vėl ilgam viena…