Rašyk
Eilės (78614)
Fantastika (2314)
Esė (1571)
Proza (10982)
Vaikams (2723)
Slam (83)
English (1197)
Po polsku (375)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Olivjė jau ne kartą buvo patyręs, patyrė tai ir dabar: kai kaži kas nežymiai nukrenta ant pakaušio – ar tai vabalėlis, ar lietaus lašas, o gal spjaudalas iš praeinamo balkono, atrodo – įsimeta į šukuoseną nedidelis svetimkūnis, bet pasikrapštai, perbrauki viršugalvį, o ten – tuščia ir švaru, tik sausa plaukų tankmė. Tačiau net ir nieko neradus kurį laiką nepaleidžia jausmas, kad kas nors vis tiek bus apspjovęs, o gal įsimetęs paklydęs blusvabalis. Taip ir tą rytą traukinyje: Olivjė snūduriavo atsirėmęs pakaušiu į metalinę kėdės atkaltę, kai nestipriai, beveik nejuntamai, pajuto kažką perbėgant viršugalviu. Bet nekreipė dėmesio, kol po akimirkos pojūtis nepasikartojo, tik jau stipriau, tarytum nekantrus kepštelėjimas. Atsisuko akimirksniu, su susierzinimu dėl sutrikdytos ryto ramybės – tik ar apskritai įmanomas rytas traukiny be susierzinimo – tačiau čia pat atlėgo pamatęs, kad už jo nugaros į atkaltę atsirėmusi šviesiaplaukė bandė patogiai užsidėti grotuvo ausines ir todėl savo plaukais plevėsavo po vagoną lyg per rokenrolo koncertą. Jis atlyžo ir vėl atsirėmė galva į kietą metro pogalvį, bet muzikos nebegirdėjo – sukaupė dėmesį į užnugary sėdinčią keleivę.
Šitokia intymi akistata Olivjė mažumėlę sujaudino, tad likusį kelią jis savo pakaušiu stengėsi fiksuoti menkiausią nepažįstamos blondinės krustelėjimą. Vienoje stotelėje pro praviras duris dvelktelėjus skersvėjui, ant vaikino peties lyg peršviečiamas pūkas nutūpė plonytis jos plaukas, kurį jis dviem pirštais atsargiai nubraukė, nors norėjo pasilikti sau kaip nedidelį trofėjų, o gal net apsivynioti apie smilių. Juk tai romantiška, galvojo Olivjė, jausdamas šalia kito kūno artumą, bet čia pat pradėjo graudintis, kad užnugario blondinė tikriausiai į viską žiūri paprasčiau, be emocijų, o gal net visai abejingai.
Nepažįstamajai bendrakeleivei pakilus nuo kėdės, Olivjė mikliai apsisprendė viena stotele sutrumpinti savo maršrutą ir, kartu su ja išlipus Pigalle, likusią dalį iki darbo nukeliauti autobusu. Pats dar nežinojo, kodėl taip sugalvojo.
Užtat šviesiaplaukę jau matė visu ūgiu iš nugaros: nors neaukšta, bet grakšti ir liekna, apsivilkusi žydra aptempta ir trumpa suknele, ant pečių užsimetusi nėriniuotą baltą megztinuką, nesiekiantį klubų, Paryžiaus vaikėzui ji priminė mažą debesėlį iš spalvotų vaikystės pasakų. Aiškiai turistė, kokių vasarą sutinki  tūkstančius, bet kas kartą vis negali atitraukti akių kaip nuo naujausios „Simpsonų“ serijos. Jis dar nežinojo, ar seks ją paskui ir bandys užkalbinti nė nematęs veido, ar vis tik besąlygiškai vadovausis savo pakoreguotoju planu persėsti į autobusą.
Taip išėjo, kad išeidamas per sortie jis pagavo jos žvilgsnį – specialiai taikėsi – ir galantiškai nusišypsojo su lengvu ir gero linkinčiu žvilgsniu. Mergaitė atsakė tuo pačiu. Jie pažiūrėjo vienas į kitą vaikiškai, netgi infantiliai, tarytum saugodami nereikšmingą paslaptį, kurią ir taip visi žino, bet vis tiek paklausti nekaltai atrėžia: nesakysiu! Buvo netgi panašūs į tuos nerūpestingus žydų vaikus, kurie čia pat spardė kamuolį ant šlapio asfalto, vos per kelis žingsnius nuo gatvės, tarp paskirų praeivių kojų, už mokyklos vartų – nelaimėliai žydeliai be menkiausio pažadėtojo žolės lopinėlio, kur būtų galima minkštai nukristi suklupus. Tik trijų vaikų – mergaitės ir dviejų berniukų – šis purvinas žaidimas netraukė, jie juodomis ir rimtomis, tarytum patyrusių saugusiųjų, akimis, įdėmiai, mąsliai sekė praeivius ir kaipsyk savo dėmesį sutelkė į autobusų stotelėje stabtelėjusią porelę. Juodbruvas vaikinas ėmėsi studijuoti maršruto tvarkaraštį, o šviesiaplaukė jau buvo benueinanti savo keliais, kai greitu judesiu atsigrįžo ir, tarsi mėgindama nesuklysti, kreipėsi:
- Avez-vous un briquet?
- Bien sure! - apimtas nuostabos, kad tai ne jis čia užkalbino, o jį, atsakė Olivjė, pridegdamas šviesiaplaukei damai plonytę, kaip tas prieš dešimt minučių ant peties nutūpęs plaukas, cigaretę.
Ji rūkė greitai ir nervingai, o pokalbio pradžia išėjo truputį komiška – nei tai angliškai, nei prancūziškai. Olivjė spėjo nužiūrėti smulkų sutiktosios veidą, kai ji pati atsukti akis įsidrąsindavo tik sekundei. Iš nugaros geriau atrodo nei priekio, sau pagalvojo, bet žydros akys pataisė visą kiek per didelės nosies ir kreivų dantų reikalą. Antai pats apie save buvo labai gerai nuomonės ir žavesiui sustiprinti visuomet nešiojo trijų penkių dienų barzdą. Kaip ir pridera tikram paryžiečiui.
- Where do you come from? - gargaliuodamas „r“ paklausė Olivjė.
- Iš Lietuvos. Bet mano tėvai lenkai. Gaila, kad nekalbu prancūziškai, bet labai noriu išmokti, nes dievinu prancūzų kalbą ir kultūrą.
- Tai galime pasimokyti! - su vaikišku entuziazmu pasiūlė Olivjė.
- Galime.
Šviesiaplaukė turistė baigė rūkyti ir nevalingai sutrynė nuorūką į stotelės suolelį. Truputį nervindamasi kalbėjo, kad studijuos prancūzų kalbą Lietuvoje, o gal net Prancūzijoje, ieškos auklės darbo prancūzų šeimoje, todėl čia ir atvažiavusi – apsiuostyti, susipažinti.
- Eime pasivaikščioti? - pasiūlė naujoji pažįstamoji.
- Eikime.
- Je m'appele Ana, - paspaudė ranką.
- Olivier. Enchanté! - prisistatė tiesiai žiūrėdamas akimis, sublizgėjusiomis nuo ūmaus naujos pažinties džiaugsmo.
Jaunuoliai nuo autobusų stotelės patraukė Monmartro link, juos pavymui nusekė tik trys rimtos nežaidžiančių vaikų akys. Pokalbiais apie viską ir nieką papildė jiedu ir taip nuo turistų klegėte klegančias siauras gatveles.
- O tu mėgsti sportą? - vis neišlaikydama akių kontakto smalsavo Ana.
- Na, taip. Mes dažnai žaidžiame petankes. Dar mėgstu mintį dviratį.
- O, dviratį ir aš mėgstu. Ir arklius. Dar labai mėgstu seksą. Seksas – tai geriausias sportas, - kapodama sakinius svajingai kalbėjo turistė, turbūt nė nepastebėjusi, kad jiedu jau spėjo užsilipti iki pačios Šventosios Širdies bazilikos. Olivjė po šio atviro pareiškimo suglumo ir susijaudino, kaip buvo susijaudinęs nuo plaukų prisilietimo traukinyje, tik dar nesuprato, ar tai galima vertinti kaip užuominą. Prisėdo parūkyti.
- Man patinka visoks seksas. Teko mylėtis ir su nepažįstamuoju BMW automobilyje, ir gamtoje per audrą – tai taip veža, - toliau gyrėsi mergina žydra trumpa suknele, nė menkiausio dėmesio nekreipdama dėmesio pokalbininko sumišimą.
- Aš nesuprantu, kodėl žmonės apie seksą negali kalbėti atvirai, - po Olivjė pastabos, kad tai gana asmeniška, toliau dėstė Ana. - Juk tai tas pats kaip valgyti, miegoti ir kvėpuoti – visiems to reikia.
- Aš šiuolaikiška mergina, - pridūrė.
Neįtikėtina, kaip paprasta, tiesiog nuostabu, iš širdies džiaugėsi vaikinas, bet šią pastabą pasiliko sau, nutylėjo. Jam tai buvo kuo aiškiausias kvietimas ir akivaizdi pretenzija kartu praleisti ateinančią naktį. Dar nebuvo sutikęs tokios sukalbamos turistės, nors statistiškai per vasarą panelių iš Rytų Europos užkalbina mažiausiai pusšimtį.
- Aš jau vėluoju į darbą. Susitikime aštuntą prie tavo viešbučio – pasivaikščiosime iki Eifelio, - entuziastingai ir lipšniai kvietė Olivjė.
- Gerai. Bet pirmą dar turime išgerti kavos. Man būtinai reikia su nepažįstamu žmogumi išgerti ko nors arba pavalgyti. Aš taip geriau jaučiuosi. Čia greitai.
Jiedu skubiai išgėrė kavos artimiausioje pâtisserie, pasimainė telefono numeriais ir atsisveikino bučinukais į skruostus. Iki aštuntos. Iki.
Aštuntą valandą Olivjė jau buvo viską suplanavęs ir apgalvojęs. Jo kambario draugas sutiko naktį negrįžti, iki kol nebus duotas ženklas. Viskas ėjosi pagal planą: jis vedė mergaitę į pažįstamas ir dar nelankytas kavines, vaišino raudonu vynu ir margaritomis, iš tipinės prancūziškos kavinės patraukdavo į airišką barą, o tada – vėl į prancūzišką kavinę, pakeliui tarp barų ir kavinių dar spėjo apžiūrėti Noterdamą, Tiuleri sodus su neveikiančiais fontanais bei Konkordo aikštę – irgi su neveikiančiais fontanais.
Užtat sulig kiekviena taure vyno ir lengvabūdiška kompanijonės užuomina ėmė ūžti visi fiziologiniai fontanai Olivjė papilvėje. Apsvaigtinas tokios lengvos sėkmės, atviro flirto bei gero litro Bordeuax, jis įsidrąsino ir tiek kavinėse, tiek gatvėje vis taikydavosi įsisiurbti į Anos kaklą, ausį arba lūpas. Dabar ji jau mano, žymėjosi simbolinį kryželį savo mintyse Olivjė, kol visa ši paryžietiška seksualinė variacija nebuvo pertraukta merginos pastabos:
- Tu palauk, neskubėk. Leisk man pačiai nuspręsti.
Tačiau jis nusprendė, kad dar per mažai vyno. Girtumo ir flirtavimo promenada  pasuko pietvakarių kryptimi, Eifelio link. Juk pats Eifelis – tai it grakštaus ir kartu gremėzdiško, subtilaus ir stuobrinio prancūzų seksualumo simbolis. Bet čia Olivjė padarė klaidą, kad nepaklausė pasakytos pastabos, kad apskritai praleido pro ausis, su kokiu vos juntamu liguistumu kalba ir kokiais teiginiais save pristato ši geidulingoji šviesiaplaukė, sutikta praėjusio ryto metro.
- Man patinka pačiai spręsti, - pakartojo. - Ar pagamintum man pusryčius?
Olivjė ir vėl praleido negirdom, nes apkurtintas vidinių fontanų gaudesio kaipsyk žiūrėjo į lankytojų tuščią kavinę, kurioje buvo jau nesyk gėręs su laiko neskaičiuojančiais ir rūpesčių neslegiamais Paryžiaus bičiuliais. Ir barmenas čia buvo pažįstamas.
- Užeikim čia! - paragino apgirtęs.
Užsisakė vyno, bet dar nebaigęs savo taurės, Olivjė ėmėsi šnibždėti vakaro draugės ausin burtažodžius su minkšta „r“, liesti kaklą ir lūpas, taikytis už suknelės ir nėriniuoto balto megztinio, bandė bučiniais sugauti jos lūpas, o akimis – vis nusukamą merginos žvilgsnį, žodžiais liūliavo jos budrumą, o glamonėmis gviešėsi savo valiai pajungti kūną.
- Eime į tualetą, - pakvietė.
- Kam? - nuoširdžiai nesuprato mergina.
- Juk tu irgi to nori.
- Nesupratau: tu nori, kad mes mylėtumėmės čia?
- Kodėl ne. Juk pati sakei...
- Palauk, - nutraukė Ana griežtai. - Tu rimtai nori čia mylėtis?
Olivjė apstulbo sulaukęs tokio ūmaus pasipriešinimo, kai buvo visiškai tikras, kad jau aklinai uždarė paukštį į narvelį. Juk pati sakė: BMW, audra – tai kuo dabar netinka kavinės tualetas?
- Ne, palauk tu rimtai?! - pradėjo karščiuotis mergina, pagal kurios kūno sudėjimą toks netikėtas pykčio priepuolis atrodė kaip ugnikalnio išsiveržimas iš ramunėlės. Olivjė išsižiojo iš nuostabos. - Taip, tu tikrai rimtai. Žinai, eik tu šikt!
- Ana... - pirmąkart kreipėsi vardu Olivjė, bet sakinio baigti nespėjo.
- Sakau tau, eik tu šikt! Fuck you! Eikt tu šikt, suknistas idiote!
Iš romios muselės virtusi aršia širše, Ana čiupo rankinę ir metėsi išėjimo link, nors jau anksčiau buvo prigąsdinta vakarinių pasivaikščiojimų po Paryžių vienumoje – čia neišvengiamai prie vienišos turistės priskres ir neatstos įžūlus afrikietis ar arabas, o dažniausiai – net keli. Ji dar kartą atsisuko į savo romantiškąją kompanijoną ir iškošė, kad net barmenas susiraukė:
- Eik šikt! Fuck you! Eik tu šikt!
Tiek Olivjė ją ir tematė. Pro kavinės langą prieblandoje dar sušmėžavo smulkus siluetas – tarytum debesėlis, iš žydrai balto virtęs į pilką, nešamas beprotiškų vėjų ir aistrų į tamsą, tolyn.

(Iš ciklo, neskelbiamu pavadinimu. Apsiuostymui)
2011-08-13 21:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-09-28 13:39
Lengvai
Geras, nėr prie ko prikibti. Na, nebent prie kelių gramatinių klaidų, bet tiek to;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-24 19:43
Aurimaz
Hm... Pliusminus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-14 17:14
begemotas_
vaizdingai pateikta istorija
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-14 11:18
Mil2kas
Pusiau patiko :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-14 02:03
Prosto moluno
"beprotiškų vėjų" - taikliai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą