Senelis (1)

Šis keistas pasakojimas prasideda vieną pilką, sekmadienio rytą. Senas kuprotas senelis, kurio  tikslaus vardo niekas nežinojo, išėjo pasivaikščioti. Šis žmogelis mums visiems yra paslaptis, kurią vargu ar kadanors atskleisime. Žmonės kalba, jog mažo ūgio senelis pasirodo tik naktimis arba ankstyvais rytmečiais prie platelių ežero. Vieni, žino jo egzistenciją  tik iš nekokybiškų, nespalvotų nuotraukų, kiti tikino jį matę prie to paties ežero pypkę rūkant, bet nei vienas iki šiol negali to įrodyti. O tai sunku. Nebent mums patiems pavykų su tuo keistu padarėliu susitikti.

Taigi, senukas vieną apniukusį rytą išėjo pasivaikščioti ir netrukus pamatė kai ką keisto. Akimirką rimtai persigando, jog bus smegenys sudūlėjusios; miško pievutėje maždaug už šimto metrų bėgo kažkoks berniukas. Keiščiausia, kad šis vaikis buvo visiškai nuogas. Senukas lengvo šoko būsenoje pasitrynė akis. Supratęs, jog tai ne miražas, apsisuko ir lyg niekur nieko patraukė atgalios. Nesvarbu, kad rankose jis laikė kirvuką iš nepaprasto metalo, į bereikalingus konfliktus žmogutis veltis nenorėjo. Jeigu senelis ištikrųjų būtų bent numanęs, kas tam vaikiui atsitiko, jis nebūtų taip numojęs ranka, bet kadangi jis žmonėmis nepasitikėjo, tai paprasčiausiai nuėjo gilyn į mišką.

Miškelis kvepėjo samanomis ir grybais. Iš tankmės sklido tylus genio kalenimas, vos juntamas vėjelis švelniai judino beržų lapelius. Seneliui buvo keista, kodėl tas berniukštis bėgioja be rūbų, ir ką jis veikia šiame atokiame miške. Greičiausiai stovyklautojas, bet kodėl taip toli nuo ežero? Kodėl čia?

Kai senukas dar kartelį  atsigręžė, nuogalius prisidengęs trauklapiu,  jau skuodė  link  jo.  Senelis akimirką nesuvokė kas darosi, ir tik po minutėlės suprato - keistuolis jį gaudo. Sumišęs mažas žmogelis pasileido bėgti.