Oras kvepia pavasariu ir šviežiai nupjauta žole. Ankstyvas pavasaris. Tu sėdi ant aplūžusios medinės kėdės, užsikėlusi kojas ant balkono krašto. Pėdos linksmai maskatuojasi pagal tik tau girdimą melodiją. Žiūri į dangumi plaukiančius debesis. Jų baltos pilys visuomet tave traukė. Paslaptingos ir kiekvienąkart vis kitokios. Pilnos fėjų, drakonų, princesių ir pamirštų svajonių. Dar iš vaikystės skaitytų knygų, susigalvotų istorijų, kurių nebepameni.
Jos spindėdavo tavo akyse. Kadais. Tos keistos istorijos. Dabar čia – tik praėjusių dienų rūpestis. Ir debesys, kuriuos akimis gaudai. Nori jais užpildyti savo mintis. Kad negalvotum dabar. Ir kartais, kai pasidarys labai sunku, galėtumei išsitraukti po vieną ar kelis. Pamiršti.
Šalimais paslaptingai šnabžda beržai. Jų dar mažučiai gaivūs lapeliai pasidengia auksu, vos tik pasirodžius saulei. Šnara, tarpusavyje šnibždasi. Bet tu nesiklausai. Net nežiūri į juos. Tau tiesiog gera žinoti, kad jie šalia. Kaip ir kvepianti žolė, kurioje tuoj geltonuos šalpusniai. Gera jausti, kad tarp betoninių sienų, šaltų daugiaaukščių namų akmenų dar yra žalias lopinėlis. Kvepiantis namais, vaikyste ir ramybe. Vieta, kur nebegali sugrįžti.
O čia kvepia mūro šalčiu. Bet tu stengiesi uosti tik pavasarį. Ir kavą, kurios puodelis dar garuoja tavo delnuose. Šildaisi, bet rankos pasidengia mažais šiurpulėliais. Viskas gerai. Tai – tik pavasario ankstuma.
Nukeli kojas ant žemės. Sugirgžda kėdė. Melodija išgaruoja ir pėdos ant pilkų grindų nuliūsta. Bet akimis vis dar plaukia debesys.
Dar nesikelk. Leisk debesims paskraidyti. Akimirkos slenka. Gyvenimas palauks.