Iškreipta romantika

- Man nepatinka tavo apsirengimo stilius, - tarė ji, po ilgokos abiejų tylėjimo pauzės. Tą lemtingą apsiniaukusią naktį, kurioje buvo tikėtasi sulaukti lietaus, ji ištarė tai, ko jis nelaukė. Nelaukė, o gal būt tiesiog jau nebežinojo, ko iš jos besitykėti. Jo galvoje kilo įvairiausių atsakymo varijantų, ypač po prieš tai jos mestelto nevykusio pajuokavimo, jog su juo susitikti dieną jai gėda, tačiau jis vis dėl to paklausė, - kodėl?
- Todėl, kad tu senamadiškas, rengiesi, kaip vidutinio amžiaus vyras. - Jis trumpai patylėjęs, nusprendė ginčytis, nes jo nuomone į pasimatymą eiti nuo galvos iki kojų „pasidabinus“ „treningais“ nemandagu.
- O ką tu laikai madingu apsirengimu? sportinius drabužius, ant kurių iš tolo blizgantys firmyniai užrašai, persuktą kepurę ir „šūstrius“ kedus?
- Ne, tu mane ne taip supratai, pažiūrėk kaip gatvėje „bachūrai“ vaikšto.
- Mačiau, bet tu man siūlai kopijuot kažkieno apsirengimo stilių?...
  Jų ginčas dar tęsėsi ilgokai, kol pagaliau jis išgirdo ją tariant, - baigiam šią temą.
Ganėtinai nevykę pasimatymai, ėjo tik prastyn ir jis svarstė, ar dar verta? Ar dar verta kažko iš jų santykių tikėtis? Ypač jeigu ją apkabinti galima tik tada, kai jai būna šalta. Keisti jausmai. Ir viskas dėl to, kad jis į pasimatymą, atėjo su džinsais ir marškiniais, o ne „treningais“. Gal būt jau pasenau...