vanduo

jis bėga greitai kaip žirgas
stipriomis krioklio kojomis
garsiai šnopuoja
susidūręs su pakelės akmenim
jis atmuša tavo veidą
kaip tikra kalė
po lašą
ar po tūkstantį

jo vardas vanduo
o pavardė niekada nesibaigia
jis skyla pusiau
tau panorėjus
ir perskelia dangų žiemos naktimis

užkluptas netikėtai jis slepiasi
nes visada yra nematomas
jo viduje senukas suka
mažytį krumpliaratį
didysis krumpliaratis
vis pasuka jį patį ir jis bėga
greitomis krioklio kojomis
kaip žirgas šviesą sugavęs
jis virpa
kaip vaikas iš džiaugsmo
varlyte tarp delnų

jo vaikas irgi vanduo
o dukra tikra vaivorykštė
jis lenkiasi kartu su ja
kaip krioklys priešais mus
priešais mus tarsi karalius
jis priešo nebijo
yra diplomatas
šlapiais dievų skvernais

atgulki po juo kaip po kilimu
išnirk žuvyte burnoj
jis krioklio kojomis
ir rimbo lankstumu
jis klaupias ir lenkias
prieš mus
tolo toli nuo vandenyno