Motinai Lietuvai

Už ką tave mylėti mano žeme,  paklausia kartais
            Pikti bejausmiai, bedaliai ir parsidavėliai
            Už ką branginti žalią tavo skrandą mano motina
            Pasiteirauja karts nuo karto tušti klajūnai
            Už ką apverkti praeities didvyrius tavo, 
              Šventoji Kalvarija Tu mana
            Naivus bedievis pasitaiko, jog sušunka .


              Kad tavo dvarai ir pilys baltuoja marmuru
              Aš atkertu, žaizdrą rankoje laikydamas
              Kad girios tavo skleidžia senovės vėją
              Parodau vieškelį paklydėliui
              Kad Čiurlionėlio „ Jūra “ net širdį iš laimės užspringti  priverčia
              Ir kad Mačernio svajingoji eilė
              Nuneša į debesis mane .
             

 
              Šimtmečių mūšių vietos, dar pakėlusius dulkių stulpus
              Kvepia Vytauto drąsa ir didybe puikia
              Rūsčios Baltijos bangos linguoja laivelį Kastyčio
              Ir Jūratės galva, žėrint gintaro karūnai
              Ir pilkas, kaimo alkierius  „Gloria “ užgieda...


              Tauri bajorai su skeptru virš galvos
              Neša šlovę per upių slėnius,
              Per kaimo vieškelių vingiuotus posūkius
              Dorybę ant pečių
              Ištikimi valstiečiai vilks užsimetę ...



              Zarasų paežerių krantai ir smėlio aikštės Nerijos kalnyne
              Tai atpildas lietuviams už amžių amžinų kankynes ..

                Minijos purslais besitaškydami
                Vitališki vandenys tekės per Medingėnus 
                Ir  Nerija svetinga, priglaus mūs žodį tam vandenį plaukdinąmą.