Alyvmedžio skara

Medžio šakos, vijoklės, nušviestos,
Saulės žvilgsnio aitraus jos paliestos,
Aukso spalvintam stiebui sunokus,
Praregėjo alyva, melsva, murzinoji.

Ji stvėrė rankomis dangų,
Aprišo skarelę dabintą,
Alyvų aliejum kvepintą
Ir medžių sulos nudrėkintą...

Blizgiu potepiu braukė padangėm,
Apsinuoginus skleidė palaimą,
Melsvom rankom ištiesus sumojo,
Šaukė lietų ir skarą nuklojo.

Debesį rišo, apvijo,
Išsiraizgiusi prašė alyva,
To gryno, lietaus vandenyno,
Ant alyvmedžio rankų sietyno.