lemenimai

netgi tuomet
kai stoviu ant atbrailos krašto
tykiai kylant ir leidžiantis į šviesumas
šios žemės veidams ir vaidams viešpatėliau
tu mane kankini keistais išsipildymais

čia nėra ką atrasti
čia nėra ką prarasti

atsiskleidusios
žuvys išplaukia į pietus

dykos
avys ugnies akyse

verpia klykiančią baltą žuvėdrą

o aš sėduos už stalo kuris
tverias iš rūko

ir rašau

šiandien atkunta ramybės dievas, ir
kolei dar neišgenėtas dangus


tuokiuosi su rudeniu