Tarytum trupiniai, tarytum į rankas –
taip krenta,
begėdiškai seni kovai, nustebę baisiai,
jog niekas nepakito – juk atleisi
man, Tėve, šūvį, jei jau šitaip lemta,
vaikams plikiems nubrozdintom alkūnėm,
vaikams pilkiems, nes spalvos nusitrynė
ieškoti to, ką šventraščiai nutyli:
kada, kodėl ir kas kuriuos
sukūrė.
Ar mes dievus iš spengiančio neigimo,
ar mus dievai iš rašalo bėgimo,
o gal nei jų, nei mūsų nebėra?
Švelni mirtis. Žiauri mintis. Tyla.
Kovai ant sniego tirpsta, virsta laikas
į erdvę, kurioje ryškėja tai, kas
nesusapnuota Nojaus –
pa bai ga.