Nuotrauka.Voratinklis

Rąstų sienos mano kambary
sugeria garsus nuo pirmo Pasaulinio:
lovos braškesį (padėk jiems, Dieve!),
kūdikių verksmus, senelio ligą.
Virkauja raukšlėtos našlės,
naktį išropojančios vorais,
turi kiekviena po savo kertę,
šoka-audžia susikibusios po dvi, po tris,
kol skambėti pradeda sienojai,
kol kampai nušvinta ugnimi,
rankomis prisidengiu akis –
man eilė pradėti šokį.
Išsislapsto sesės, sumezgu nutrūkusias nytis,
naktimis istorija kartojas,
būsimasis Patepimo slėpinys
žaibo zigzagu nušviečia stiklą.
Viršum durų – voro tinklas tik.
Mano audeklas, sidabro siūlų kamuolys, –
perspėjimas, nuoroda, pavojus.