Onutės nuotykiai (8)

Keikūnas

Kai Onutė buvo visai maža, kartą ją tėvai nuvežė į kaimą. Į visišką kaimą. Į tą patį, kur ji vėliau nė už ką nenorės grįžti.
Bet tai bus vėliau...

- [ ] -

Aušo vidutinių temperatūrų ir debesuotumo rytas, pasidabinęs nepermatomo rūko skraiste. Toje skraistėje, po prikakotą pievą žirgliojo dvi žalos ir viena žalmargė karvutės, viena akimi žiūrėdamos į optiškai papilkėjusią trobą. Jos naiviai tikėjosi išnyrančios šeimininkės su skanėstais prijuostėje.
Ką gi – karvutėms tą dieną nepasiseks...

Iš vištidės pro plyšį išsikepurnėjo drūtas gaidys, skersas dėbtelėjo į dangų, įvertino oro drėgnumą, slėgį, vėjo kryptį ir kitus žmogui sunkiai suvokiamus parametrus. Pritūpęs nusitaikė ir trimis sparnų mostelėjimais užšoko ant vištidės tvoros. Dar kartą apsidairė, pašiaušė plunksnas ir kad užbliaus:
- Chujom-chari-kūūūūūū!!!
- Blė blėėėė, - atsiliepė jam ožkutė Kebaba iš už tvarto.

- [ ] -

- Klausyk, kirskim gaidį, ką? – kilstelėjo veidą nuo arbatos puodelio močiutė, kurios vardo skaitytojas niekada nesužinos. Viena ausimi ji klausėsi ūkio rytinių garsų ir jai ne viskas tuose garsuose patiko.
- A ko gi? – dėbtelėjo pro laikraščio kraštą diedukas.
- Tai va, paliko mums anūkėlę savaitei, bijau, kad tas padla išmokins ją ko nors nelabai gražaus. Gi keikiasi. Ir dar ant žmonių puola.
- Jis gieda, - sugrįžo prie įdomaus straipsnio diedukas. – Savo darbą daro. O ant žmonių pulti – kiekvieno tikro gaidžio pareiga. Nėr ko arti vištų svetimiems landžioti.
- O jeigu ant Onutės taip užšoks?
- Neužšoks...
-Chuyjom-chari-chūūūūū!!! – ataidėjo iš kiemo.
- Na va, girdėjai? Keikiasi! – gurkštelėjo arbatos močiutė.
- Gieda!
- Aš tau sakau – normaliai keikiasi!
- Normaliai gieda! – nepasidavė diedukas. – Nekirsiu gero daikto, baik!

- Kas keikiasi? – išdygo virtuvės tarpdury apsimiegojusi Onutė.
Močiutė susižvalgė su dieduku.
- Niekas čia nesikeikia, - šyptelėjo diedukas. – Kaime negražu keiktis. Nori arbatos?
- Noriu kuokakolios, - nusižiovavo Onutė. – O tai kas keikiasi?

Žinoma, suaugusieji jai nesakė, kas keikiasi ir iš ko reiktų to mokytis.  Bet diedukas tą kartą į močiutę pažiūrėjo itin nuožmiai – tipo „prisikarksėjai, boba“!

- [ ] -

Onutei kaime viskas buvo nauja ir įdomu. Jokio asfalto – vieni šunkeliai. Ir medžių daugybė, ir krūmų begalės, ir žolė virš galvos. Netgi tualetas už tvarto, ir netgi galima per klozeto skylę duobę su visu turiniu apžiūrėti – VAU!
Aišku, artimiausi kaimynai buvo gal už kilometro ir vaikų, su kuriais būtų galima žaisti, jie neturėjo.  Bet čia maža bėda, kai yra ožka Kebaba ir trys karvės – Zvonkė, Bonkė bei Amba.
Dar buvo vištos, bet vištos visada yra tik vištos. Neįdomios, triukšmingos, amžinai kažkuo nepatenkintos.
Ir gaidys...

- [ ] -

Gaidys Keikūnas atsargiai iškišo skiauterę iš žolių ir nudelbė raudona akimi mažą mergaitę, skinančią darže buroklapius. Buroklapiai jį mažai domino – jie buvo skirti kvailoms karvėms. Ne – gaidį labiau masino įžūliai raudonas mergaitės sijonas su tamsiai raudonais dryžiais. Vien žiūrėdamas į drabužį Keikūnas pajuto kovinę mūzą ateinant - papūtė plunksnas ir pabandė nustatyti, kur mergaitės priekis, o kur užnugaris. Pulti iš priekio buvo kiek pavojinga – gaidys tą puikiai žinojo. Jis labiau mėgo prisėlinti iš užnugario ir smagiai kaptelėti snapu į kuo minkštesnę vietą. Keikūnas buvo kovinis gaidys ir tuo didžiavosi. Juk tai jo tolimas protėvis knobė tiesiai žmonių kunigaikščiui Mindaugui į minkštąją, kuomet šis pasilenkė balno pakelti. Aišku, neilgai trukus protėvis pakliuvo į puodą, bet tai nesumenkina jo, kaip kovinio gaidžio garbės.
Keikūnas buvo pasiryžęs tęsti šeimos tradicijas.
Iššokęs iš žolių jis prigludo prie žemės ir sparčiu žingsniu ėmė artintis, taikydamasis snapu į numanomą minkštą vietą. Tik staiga aukščiau raudono sijono pastebėjo dvi akis, įdėmiai spoksančias į jį. Nežinia – gal žolių šlamesys išdavė, bet Keikūnas kaipmat sustojo ir apsimetė šlanga – ėmė snapu knebinėti kuokštą žolės, viena akimi stebeilydamasis į auką.

„Koks keistas gaidelis“ – pagalvojo nustebusi Onutė. – „Tikriausiai jis norėjo su manimi pažaisti. Gal ir jam čionai liūdna?.. “
Bet Keikūnas stovėjo vietoje ir nejudėjo, laukdamas, kol tos prakeiktos akys virš sijono nusisuks į šalį. Jis buvo labai kantrus.
Galop Onutei nusibodo toks niekur nevedantis status quo ir ji žengė su buroklapiais į karvučių pusę.
Gaidys tik to ir telaukė. Apsidžiaugęs pašiaušė plunksnas, pasilenkė ir paknopstom puolė iš paskos.
- A kur tave neša?! – staiga iš niekur išdygo lazda ir prieš pat snapą įsmigo į žemę. Keikūnas vos suspėjo mostelėti sparnais, kad atšoktų. Diedukas bakstelėjo lazda dar arčiau:
- Lėk pas savo kudkudakas! Staigiai!

Na taip, diedukas... Šis dvikojis padaras Keikūnui buvo didžiausias autoritetas ir mistika. Įknobti snapu pavyko vos vieną kartą – patį pirmąjį. Ir nuo to laiko kiekvieną puolimą lydėjo nesibaigiantys fiasko. Regis, ir iš užnugario puldavo, ir kiek įmanoma netikėčiau – vis tiek kiekvieną kartą pasitikdavo arba bato padas, arba lazda. O kartais po nesėkmingo puolimo dar pavaikydavo po kiemą lyg kokį vištgaidį. Diedukas buvo absoliutus blogis, antra vertus – ir absoliutus dievas. Nei bėk, nei rėk...

- Kas čia buvo? – apsidairė Onutė.
- Ėgi šitas kamikadzė tave pulti norėjo, - pabaidė Keikūną lazda diedukas. – Senas gaidys, pikčiurna. Bet teisingas tokis, mažai dabar tokių berasi.
- Sakiau, kirsti reikia! – prisiartino nugirdusi temą močiutė.
- Nekirsiu! Geras gaidys! Va, jeigu nori, anuos du kirsk...
- Šitas labiau prašosi!
- Anie du niekam tikę.  O šitas – teisingas gaidys! Pagarba tokiam. Nors ir su lazda – bet vis tiek pagarba. Žino, ką turi daryti.
- O kodėl anie du niekam tikę? – paklausė Onutė.
- Na matai, vaikeli, anie du pakampėm šliaužioja, tamsesnio šešėlio laikosi. Visko jie bijo, nuo kiekvieno šešėlio bėga. Ir kai vištos užsinori – puola iš pasalų. Pargriauna vištą, apipešioja, patvarko – ir vėl slepiasi. O šitas – teisingas gaidys. Nieko jis nebijo, visi jam – nulis. Ir kai vištos užsinori, jam net stengtis nereikia – pati višta atbėga, pritūpia – tipo tu tik šok ant manęs... O po to višta laiminga kudakuoja, skelbia pasauliui, kad ją padarė tikras gaidys...
- Žiūrėk ką kalbi prie vaiko, diedai! – purkštelėjo močiutė.
- O ką aš – teisybę sakau, - atrėžė diedukas.
- Užaugusi noriu būti tikra višta! – pasakė susižavėjusi Onutė.

Po tokių žodžių močiutė susižvalgė su dieduku. Bet šaukštai jau buvo popiet.


- [ ] -


Dilgėlynas – puiki desanto priedanga. Keikūnas tą puikiai žinojo. Tokiu būdu užklupti užsižiopsojusį gaidį – vienas malonumas. Aišku, jeigu Keikūnas būtų žmogus, jis greičiausiai pastebėtų, kad dilgėlyne labai jau akivaizdžiai spingso raudona kažkieno skiauterė ir pačios dilgėlės labai jau linguoja, kai aptukęs gaidys bando ten surengti pasalą. Keikūno logika buvo paprasta  - jeigu tai veikia vištoms, suveiks ir žmonėms.

Nekenčiamas raudonas sijonas praplėvesavo visai pro pat snapą, bet Keikūnas vis dar neišdavė savo slėptuvės, bandydamas įvertinti puolimo strategiją. Žmogystos užpakalis jo pusėje – checked. Akys žiūri kažkur kitur – double checked. Aplink nematyti nei bobutės, anei dieduko – go, baby!
Urgzdamas gaidys iššoko iš dilgėlyno ir it nelaba dvasia nusklendė virš takažolių, taikydamasis į sijoną ir jau kurdamas sau skambius titulus, kuriuos išgiedos po visko...
Bet kas gi čia?
Sijonas nelauktai pradėjo tolti vis didėjančiu greičiu. Keikūnas akimirkai stabtelėjo, negalėdamas patikėti savo akimis, tada pasileido iš paskos kiek kojos nešė.
Sijonas per daržus – ir jis per daržus. Sijonas per tvorą – ir gaidys ten pat. Sijonas į krūmus – ir Keikūnas į krūmus. Per bityną, pro slyvas, į sodą, pro agrastus – stop – nebėr sijono...
Apstulbęs gaidys apibėgo obelį, niekaip negalėdamas suprasti, kur pradingo taikinys. Ką tik buvo – ir dingo. Net diedukas taip nepadarydavo...
Į nugarą bumptelėjus sunkiam daiktui, gaidys pašoko per metrą į orą ir piktai sukudakavo.
- Ot kvailas gaidelis, - nusijuokė Onutė, skindama dar vieną žalią obuolį. Prisitaikiusi paleido į Keikūną, bet šis atšoko.
Pamatęs, kad nieko gero nepeš – sijonas visgi per aukštai – jis nusprendė, kad misija visgi buvo ne tokia jau apgailėtina – įvijo įžūlų sijoną į medį.
- Chujom-chari-kūūūūū!!! – nuskardėjo pergalingas riksmas.

Visos vištos pakėlė galvas. Visos girdėjo, kaip generolas Keikūnas tikrą žygdarbį padarė. Dabar kiekviena padori višta užsinorėjo pritūpti priešais jį, kad tik būtų iškilmingai „padaryta“.
- Blėė blėėėėė! – pritarė pergalei ožka iš užtvartės.


- [ ] -


Močiutė pastatė krepšį su ką tik iškastomis šviežiomis bulvėmis ir patraškino stuburą, kurį maudė po darbo darže. Tada patraškino pirštus, šonkaulius ir viską, kas galėjo traškėti. Močiutė laisvalaikiu užsiėmė joga ir dar buvo pakankamai judri. Kadangi to laisvalaikio turėjo per akis, ji netgi darže retsykiais užsiimdavo joga.

Staiga pro šalį kvykaudama praskuodė Onutė ir pradingo už namo kampo. Jai iš paskos paknopstom pralėkė urgzdamas Keikūnas, plasnodamas, bet niekaip negalėdamas atsiplėšti nuo žemės.
- Na dabar tai viskas! – nusprendė močiutė. – Mano anūkėlės jokie tikri gaidžiai nesivaikys!

Onutė bėgo iš visų jėgų. Perbėgo kiemą, pasuko už tvarto, ketindama peršokti ožkutę Kebabą ir pažiūrėti, ar gaidys padarys tą patį. O paskui į sodą ir vėl į obelį.
Tik staiga pajuto, kad niekas jos nebesiveja. Gaidys taip ir neišbėgo iš už kampo. O turėtų...
O gal tai nauja pasala? Gal gaidys pasimokė ir jo smegenys evoliucionavo? Gal jis bėga ratu iš kitos pusės, ketindamas ją užklupti?
Logiška būtų jį apgauti ir pačiai grįžti atgal...

Staiga Onutė nustėro, pamačiusi vaizdelį prie tvarto. Močiutė laikė gaidį dešinėje, už kojų, o šis kabėjo taip laisvai, lyg... lyg būtų visai negyvas.
- Nebesivaikys tavęs šitas bjaurybė, anūkėle, - nusišypsojo močiutė. – Nusukau jam sprandą. Vakarienei bus vištienos.

Žinoma, močiutė įsivaizdavo padariusi labai gerą darbą. Ji manė, kad anūkėlė jai padėkos, apkabins ir mylės. Net įsivaizduoti negalėjo, kad Onutė paleis dūdas per visą kaimą:
- Mano gaidelio nebėėėėėėr!
- Blėė blėėėė! – graudžiai pritarė ožkelė Kebaba. Jai įkandin atsiliepė Zvonkė, Bonkė ir Amba.
- Na čia dabar kas? – nustebo močiutė.
- Gaidelis su manim žaidėėė, kas dabar su manim žais?! – dūdavo mergaitė, o paskui pabėgo į sodą ir nesirodė iki vėlaus vakaro.
- Aš tau sakiau – palik tikrą gaidį ramybėje, - atsiduso diedukas, išgirdęs dienos dramą. – Ot kvaila boba...

„Kvaila boba“ pataisė skanią vėlyvą vakarienę ta proga. Išsižliumbusi Onutė grįžo patamsiais ir su niekuo nesikalbėjo. Tik keptuvę su troškinta gaidiena prisitraukė:
- Mano draugas buvo – pati visą ir suvalgysiu!
Seneliai į tokį mergaitės poelgį žiūrėjo pakraupę, bet nieko nepasakė. Onutė skaniai sukirto gaidį, gaidžio dvasia patyrė metamorfozę ir perėjo į aukštesnį būvį. Tada mergaitė išgėrė kokakolos ir nuėjo miegoti. Sapnavo pavirtusi į vištą ir kad ją sapne nuolat lanko tikri gaidžiai – išdidūs, karingi, greiti kaip velniai ir nesibaidantys kiekvieno šešėlio.

Aišku, jos svajonė tapti višta, deja, neišsipildė - kaip ir daugelis vaikiškų svajonių. Užaugusi Onutė pamiršo viską ir virto patrakusia mergiščia, sugebančia kiekvieną vyrą įvyti į medį.
Bet šitą jūs jau ir taip žinote.