***

Pėdos persisunkusios
nuvaikščiotų laiptų drėgme,
turistai šmirinėja
nematydami tikrovės ir žmonių;

Gyvybė jiems nesvarbu žaluma,
jie trina laiptus, akimis glosto sienas,
mato tik tai, kas nejuda ekrane.

Blyksteli šviesa ir
sustingęs laiko ritmas
išlieka.

Žmonių gausėja, įsidienoja,
tu matai juos - o jie - nemato tavęs;
esi nereikšmingas - nereikalingas ir tuščias
šitų mirusių blokų fone.