Naktiniai svečiai

Vis pagalvoju, kas bus tada, kai po ištisų naktinių sapnų suprasiu, kad galėjau juos išgelbėti. Turėjau šansą, bet nepajėgiau to padaryti. Kad kiekvienas jų kritimas žemyn turėjo užuominą, kuri mane vedė tiesos link. Tyli vaiko aimana ir atsispyrimas nuo tilto atbrailos. Kodėl vaikas? Kodėl tamsiaplaukis berniukas, vilkėjęs džinsus ir pilką džemperį vis dar išplaukia prieš akis, kaip neišspręsta mįslė. Tai kartojasi. Paskutiniu metu vis dažniau. O gal su manim žaidžia mano pasąmonė? Čia kaip užkoduota žinia, kurios aš niekaip nesuprantu.
Keisčiausia, kad jiems nusklendus žemyn nedrįsau žvilgtelti. Vaikščiojau atbraila, ant kurios neseniai stovėjo viena pora kojų, žiūrėjau į raudoną dangų ir jaučiau kaip išsikvepia mano siela. Užplūdo stipri emocijų banga, kai negali išskirti vieno jausmo, bet žinai, kad būtent tai yra mirtis. Kokia šių skirtingų ir kartu panašių istorijų paralelė? Savaime suprantama, kad atomazga vienoda, bet kokia viso to esmė? Ko aš neįstengiu suprasti...
Galiu garantuoti, kad į berniuko laidotuves atėjo mama. Jis turėjo dar keturis brolius ir seseris. O į moters – neatsimenu. Kodėl tai kartojasi.
Kas bus, kai užmigsiu šiąnakt...  Gal mano smegenys yra per daug paveiktos girdėtų istorijų, fantastinių filmų ir altruizmo.
Tą akimirką, kai jie krito aš bėgau. Tikrai norėjau jiems padėti. Atrodo, lyg bandžiau šaukti, kaip sulėtetėjusiame kino filmo epizode, bet, savaime suprantama - balso stygos buvo suparalyžiuotos ir visos mano pastangos nuėjo perniek. Likau stovėti ištiesta ranka. Galėjau užuosti vėjo atneštą vaikiško šampūno kvapą. Man nebuvo liūdna, aš neverkiau, net nebuvau išsigandusi. Supratau, kad tai mirtis, bet atrodė, kad taip ir turėjo nutikti. Nepaisant to, kad kiekvieną naktį bandau juos išgelbėti, atomazgoje jaučiuosi rami. Galbūt būtent ši tolerancija mirčiai atrodo gąsdinanti ir nesuprantama. Bijau, kad tiek daug apmąstymų gali atimti galimybę dar kartą sugrįžti ten. Vėl būti vienu žingsniu priekyje prieš likimą ir tuo nepasinaudoti. Noriu sugrįžti pas vaiką, kuris nušokdamas atsigręžė, bet jo veidas liko išplaukęs. Pabandyčiau apkabinti ir užgniaužti tą siunčiamą nevilties signalą. Tas vaikas, tarsi mano ateities įvaizdis, toks trapus ir lengvai išsprūstantis iš delnų. Nori išgelbėti, bet paskutinę akimirką sudvejoji. O ta mergina, besidraikančiais plaukais... kieno paralelė galėtų būti ji? Tai turi prasmę, tokią gilią, kokią suteikia kiekvienas, pasinerdamas į sapną ir naiviai vildamasis susapnuoti ką nors gražaus.