Neįgalumas apsispręsti

Prisimenu kaip vaikystėje buvo gera valgyti ledus ir išsiteplioti visą veidą šokoladu, į kiemą išeiti nesišukavus, apsirėdžius nuvalkiotą megztinį. Galvos nesukė mintys apie įvaizdį, cholesterolį, kalorijas ar ankstyvą mirtį. Tačiau nėra čia kuo stebėtis. Tuomet nei interneto, nei (kaip jau galima suprasti) kompiuterio neturėjome, televizorius- stovėjo sau vienišas kampe. Kitaip sakant, nepatyriau ankstyvaus medijų spaudimo, kuo neabejotinai esu patenkinta. Galų gale nebuvo laiko, kada į jį spoksoti. Žinote, tie purvo blyneliai patys neišsikeps! Bet tada buvo tada, o dabar yra dabar.

Natūralu, jog pasiekus tam tikrą amžių, į tau rūpimų klausimų sąrašą patenka ne tik gyvenimo prasmės galvosūkis, bet ir būtini išmokti elementaraus išlikimo šiuolaikinėje visuomenėje pagrindai. Kas esu, ko iš manęs tikisi kiti, ar galiu pateisinti jų lūkesčius, kur investuoti santaupas ar turėčiau valgyti tą paskutinį šokoladinio torto gabalą? Patikėkite, ne patys klausimai neramina. Juos sprendė mūsų seneliai, tėvai ir išgyveno. Visgi didesnį nepasitikėjimą kelią- nesugebėjimas į juos atsakyti.

Kiekviendą dieną esame veikiami nesustabdomos informacijos srauto, kuris kaip radiacija: žinai, jog pavojinga, tačiau labai sunku nuo pastarosios pasislėpti. Kažkas atskleidžia dešrelių industrijos aferas: pasirodo vietoj mėsos valgome trintas kiaulės nosis bei kanopas su druska, kiti nespėja pamokslauti apie saldiklių pripumpuotus gėrimus, E, dietines piliules bei vibruojančius diržus pilvui mažinti. Galiausiai ramybės neduoda žalieji aktyvistai, skalambijantys apie tirpstančius ledynus (taip, žinome, jie tirpsta, ir Al‘o Gore‘o filmą matėme, gelbėjimo planą su instruktažu jau seniai gavome paštu), pseudofilosofai, įvairaus plauko šarlatanai, skelbiantys civilizacijos, kokią pažįstame, pabaigą. Vis dėlto dienos pabaigoje, viskas suteka į vieną didelį marketingo liūną.

Kadangi šiuo metu modernios visuomenės poreikių mąstas išaugęs Gargantiua ir Pantagruelio stiliumi, tik spėk suktis. Anksčiau mažai kas suko galvas apie „draugiškus aplinkai“ maišelius prekybos centruose ar ekologiškus ryžius. Visgi kažkas pasakė, jog jeigu nieko nekeisime, greitai teks kraustytis gyventi į kaimynines planetas, kurių klimatas, reikia pripažinti, nėra ypatingai malonus šiuo metų laiku. Kiti leido traktatus apie modifikuotus kukurūzus ir nuodų pripumpuotas vištas. Rezultate, kiekvienoje autobusų stotelėje, maisto prekių parduotuvėje, internetinių svetainių iškylančiuose langeliuose, tarpuose tarp filmo ar televizijos laidos pradėjo atsirasti reklamos, paliečiančios giliausias vartotojiškos sielos kerteles ir primenančios, jog pagaliau be pelno pirmą kartą istorijoje atsirado ir kilnus tikslas- išgelbėti mūsų pačių ir ateities kartų egzistenciją. Dabar žinok, žmogau, kuriuos vitaminus čia pirkti, ar nuslinks plaukai, jei įsigysiu nenatūralų šampūną, kiek pingvinų yra apliejama nafta kiekvieną dieną dėl to, jog neišgaliu įpirkti žaliojo kuro?

Pasaulis perpildytas prekėmis, pramogų centrais, skystųjų kristalų ekranais ir reklaminiais stendais. Žmogui paliekama apsisprendimo laisvė- neapsispręsti. Kartą teko girdėti istoriją apie imigrantę iš P. Amerikos, kuri galūtinai suprato, jog atsidūrė Jungtinėse Valstijoje, kai prekybos centre pamatė per šimtą tualetinio popieriaus rūšių: švelnus, šiurkštus, su ornamentais.. Kapitalizmas siautėja kaip viesulas ir kiekvienas protingas pasiūlyti geriausią variantą. Tad jei stovint žuvies skyriuje jauti, jog pradeda suktis galva nuo sprendimo sunkumo, geriau kuo greičiau pasišalink iš įvykio vietos, nes nespėsi mirktelti, kai prieš tave atgimusi šaltai rūkyta plekšnė ims šokti fokstrotą.

Po tokio šoko tenka rimtai permąstyti savo naivumo lygį. Gerai pasukus galvą, didžiąją dalimi tai tiesiog psichiloginis terorizmas. McDonald klounas, apsiginklavęs hamburgeriu, Vanish skalbėjų komanda, grasinanti rašalu užpilti tavo naujutėlaitę palaidinę, net Kalėdų Senelis, susimokęs su Coca Cola, pasyviai žlugdo kiekvieno asmeninį sugebėjimą daryti sprendimus, kurie tarnautų tavo, o ne industrijų gerovei. Galų gale, pasirodo ši kompanija ir po jais pasislėpę kostiumuoti lėlininkai geriau už mus pačius žino, ko mums reikia. Jeigu neužtenka spalvotų šūkių tam įrodyti, patikėkite- yra atrandama kitų būdų patraukti dėmesį.

„Use things and love people. Do not love things and use people“ (W. Kimball). Turiu žemai lenkti galvą ir išreikšti savo pagarbą tokiam įžvalgumui. Tik gaila, jog aforizmus šiais laikais yra populiariau kolekciuonuoti nei naudoti... Neseniai keletas lygių teisių instituto moterėlių skundėsi dažų parduotuvėse apsinuoginusiomis panelėmis, kviečiančiomis vyrus pirkti dažus. Aišku, niekas nesipiktintų, jei apsinuoginęs stovėtų pats parduotuvės savininkas. O gal atvirkščiai? Visgi problema čia ne, kas stovi, vyras ar moteris, o apskritai- kad kažkas švaisto savo žmogiškąjį orumą tam, kad galėtų būti parduota dar viena skardinė substancijos garažui ar namui dekoruoti. Kertu lažybų, jog jeigu tas diedulė aka verslininkas būtų turėjęs daugiau lėšų, tikrai nebūtų švaistęs jų ant keletos kažkur savigarbą pametusių mergaičių. Juk svarbu ne šiaip kažką pažeminti, svarbu- parduoti. Tad leisiu sau pafantazuoti ir pasiūlyti idėją. Kai Lietuvoje krepšinis- jau įgavęs religijos statusą (labai galingas įtikinėjimo įrankis), kodėl nenusisamdžius visos komandos ir liepus jiems svaidyti tritaškius į dažų skardines? Puiki reklaminė kampanija. Štai tada ir verslas suklestėtų, ir moterų garbė išliktų nesuteršta.

Ir nereikia čia būti labai originaliam. Tikros įžymybės ir mažiau garsios personos jau seniai „skolina“ savo veidą įvairioms industrinėms kompanijoms ir tokiu būdu prisiduria prie mėnesinės algos. Kas nenorėtų nešioti tokių pačių sportinių batelių, kuriuos avi pats Beckham‘as. Kokios moterys nesvajoja turėti tokių ilgų ir lanksčių blakstienų kaip Evos Longorios? Turiu pripažinti, jog jeigu kada nors Woody Allen išleis savo akinių liniją, tikriausiai būsiu viena pirmųjų eilėje. Neteiskit, juk kiekvienas turi savo dievukų. Visiems malonu vienu ar kitu aspektu identifikuotis su žmogumi, kuris įkvepia. Problema čia- jog tie, kuriuos mes taip idealizuojame, realybėje greičiausiai renkasi šviežiai spaustas sultis vietoj pepsio, o kvepalai kokiai nors Holivudo aktorei, tėra kvepalai. Štai merginai iš mažo miestelio, svajojančiai pasiekti tokias pačias aukštumas, tai greičiau yra šlovės, sėkmės simbolis. Manipuliacijos šaknys čia kur kas gilesnės, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Net jeigu reklamose ir nedalyvautų žymūs veidai, tenka pripažinti, jog jos galia yra nenuginčijama. Štai neseniai dėmesį patraukė straipsnis apie reklamą ir žmogaus psichologiją. Remiantis pastaruoju, kiekvieną dieną mus pasiekia nuo 3000 iki 10 000 taip vadinamų reklaminių brand‘ų. Pasirodo, egzistuoja tam tikri žingsniai, kurie užtikrintai padeda „pagauti“ pirkėjų dėmesį ir įgyti pasitikėjimą būtent jų siūlomu produktu. Reklamos dažnai pradedamos tokiais sloganais kaip: „ It worked for me“ arba „People you know like this product“. Tuomet pereinama prie žingsnių programos: pirma:  „Make their logos speak to you“, antra: „Make you happy with their product“, trečia: „Make you want to pay more“ ir t. t. Taipogi paaiškėjo, jog informacija apie kokybę nieko verta. Pavyzdžiui, parduoti muilą bus kur kas lengviau, jeigu reklama įtrauks dalykus, kurie verčia mus jaustis džiugiai, kaip saulės šviesos ar gėlių piešinukai.

Beskaitydama prisiminiau reklaminį „greitų ir pigių“ skyrybų stendą Vilniuje, kurį dažnai matydavau važiuodama vietiniu transportu: procedūra nemaloni, bet stendas visas džiaugsmingai spalvotas- raudoni, geltoni burbuliukai, nors mirk iš juoko. Baisu ir pagalvoti, kiek toks vizualiai viliojantis kvietimas galėjo pritraukti „svyruojančių“ porų, kurios iš esmės dar galėjo ir nelaužyti šventų santuokos įžadų, bet pamąstė: „what the hell“- gi pigu ir greita, o dar tos spalvos! Aišku, nereikia per daug nukrypti nuo realybės, bet galimybė visada išlieka.

Visgi niurzgalių niekas nemėgsta. O ypatingai tų, kurie nesibodi pamokslauti. Kadangi gyvenam liberaliame pasaulyje, kur viskas, įskaitant moralę, įgavo subjektyvumo formą, APSISPRENDIMO LAISVĘ apie argumentų teisingumą paliksiu tiems, kas dar nori naudotis savosiomis smegenimis, pažiūrėti į save iš šono ir galų gale- atlikti paprastą sprendimą- tikėti versus netikėti, tai kas sakoma ar rašoma aplinkui.