Egzistanas. Pradžia.

Lėtai vinguriuodamas kyla smilkalo dūmas. Čiadas pasikelia nuo drobinio, gražiai ornamentuoto, bet jau išblukusio hamako ir prieina prie lango. Švinta. Jūra rami, bangos lengvai teliuskuoja krantą. Debesys rėžia dangų ryškiai oranžiniais ir tamsiai pilkais kontrastais. Ties horizontu ryškus šviesos pluoštas lūžta, vos pasiekęs vandenį.
Čiadas įsispiria į sandalus, užsivirina vandens ir užsipliko žolelių arbatos.
      Su puodeliu arbatos ir lėkštele delnuose Čiadas išeina į lauką, prieina prie tos vietos, kur jūros vanduo susiliečia su smėliu ir sustoja. Gurkšteli arbatos, žengia žingsnį link vandens. Banga pasiekia pėdas ir vėl atslūgsta. Čiadas vėl atsigeria iš puodelio. Smėlis iš po pėdų po truputį grįžta į jūrą, ir po jomis lieka vis didesnis įdubimas. Kai išgeria arbatą, Čiadas praplauna puodelį ir lėkštelę jūros vandenyje ir grįžta į namus.
      Jis iššluoja aslą, plūktą moliu, išplauna indus, tvarkingai sudėlioja knygas, nuo kurių prieš tai nušluostė dulkes, pašėrė žuvimi katiną ir, pasiėmęs kuprinę, išėjo. 
    Smėlis po kojomis šiltas ir švelnus. Netoliese auga miškas, jame gyvena gražūs paukščiai margomis plunksnomis ir aštriais balsais, jie pradeda rykauti prašvitus, todėl prikelia visus gyvuosius. Paėjus giliau tingiai sparnais mosuoja dideli drugiai, ant samanų ilsisi medvarlės, kartais prašliaužia kokia gyvatė. Yra ir plėšrūnų, bet jie dažniausiai išlenda naktimis, kai kaimelio gyventojai būna savo nameliuose ir saugiai miega.
    Čiadas prieina pamiškę, kur auga visokios kvapnios žolelės, iš kurių jis ir verda arbatą. Prisiskynęs puokštę ją įdeda į pintą indą ir uždengęs įsideda į odinę kuprinę. Toliau eina taku ir įžengia į mišką. Padvelkia malonia vėsuma. Virš galvos sučirškia ryškiaspalvis paukštis ir nuskrenda, o paskui jį iš medžių lajų pakyla visas pulkas. Čiadas žino, kad miškas jį stebi. Gyvūnai, kurie čia gyvena, yra atsargūs ir junta patį menkiausią žmogaus judesį jų valdose. Tačiau kaimelio žmonės elgiasi protingai. Jie niekad nekirto miško, nepylė šiukšlių ir jo nedegino. Miške jie tik rinkdavo uogas ir vaisius, semdavosi šaltinyje vandens, o pamiškėje rinkdavo žoleles arbatoms ir gydomiesiems antpilams bei nuovirams. Kaimelyje gyvena žolininkė, kuri gali pagydyti beveik nuo visko, ir žmonės čia gimsta sveiki, o miršta tik sulaukę gilios senatvės. Pati žoloninkė vardu Juki, ji gyvena iš molio ir šiaudų drėbtoje trobelėje miško pradžioje, ir Čiadas dabar kaip tik ėjo pro jos namus.
    Juki sėdėjo ant medinio supamojo krėslo ir atsukusi veidą saulei iš lėto suposi. Čiadas pasisveikino. Ji, matyt, neišgirdo, nes buvo pakankamai sena. Balti plaukai ramiai gulėjo ant pečių ir lengvai judėjo nuo šilto vėjelio. Čiadas sustojo, kad įsižiūrėtų į senolės veidą, apimtą ramybės. Jame buvo daug smulkių raukšlelių, bet jos moteriai suteikė kažkokios paslapties ir šventumo, kaip ir ilgi pražilę plaukai. Staiga ji atsimerkė ir įsmeigė savo žydras, vaikiškas akis į Čiadą ir parodė liesu, sudžiūvusiu pirštu į indą, stovintį netoli krėslo. Jis paėmė indą, persimetė odinę juostą, ant kurios buvo pritvirtintas indas, per petį, ir patraukė dar giliau į mišką. Jis mintinai žinojo kiekvieną vingį iki šaltinio, tad kūnas jį nešė savaime. Pagaliau pasuko į dešinę, ten stovėjo iš akmenų ir molio suręstas šulinys, iš kurio žmonės ir semdavosi vandenį. Sau Čiadas prisisėmė tik tiek, kiek žinojo, kad jam šiandienai reikės. Prisėmė ir senolės indą, užkimšo kamščiu, vėl užsimetė ant peties ir pasuko link vaismedžių ir uogienojų. Vieni medžiai žydėjo, kiti mezgė vaisius, ant trečių vaisiai jau buvo sudžiūvę ir juos reikėjo nuskinti, kad medis pailsėtų ir vėl galėtų žydėti ir kad į jį nepersimestų pelėsis ar kokia liga, kurią sukeldavo muselės ir visokie vabalai. Tai kaimelyje atlieka sodininkai, kurie prižiūri medžius.
    Čiadas prisiskynė geltonų  apvalių vaisių, kurie buvo labai sultingi ir visada jam primindavo vaikystę, kai tėvas vesdavosi jį čionais ir užsikėlęs ant pečių leisdavo jam pačiam nusiskinti patį sultingiausią ir labiausiai prinokusį vaisių, o paskui, grįžtant namo, jis braukdavo rankutėmis per medžių šakas ir nusiskynęs kokį žiedą įsikišdavo jį į savo tamsias garbanas, pamėgdžiodamas vyresniąją seserį Nodą, kuri dabar jau turi vyrą ir penkis vaikučius. Ji verda muilą, daro kremus ir papuošalus kaimo gyventojams, o jos plaukai tokie pat ilgi kaip ir Juki, tik vis dar tamsūs. Ji tebemėgsta puoštis gėlėmis, jas įpindama ar įsmeigdama į plaukus.
    Čiadas nusiplauna šaltinio vandeniu porą vaisių, pasuka į taką namo ir krimsdamas vaisiaus minkštimą niūniuoja kažkokią pažįstamą melodiją.

***

Jūra.... saulės atspindžiai... ošimas, sumišęs su paukščių klyksmu... viskas maišosi, lyg kokiam psichodeliniam koncerte, viena detalė išryškėja ir vėl susilieja su kitomis. Gėlių žiedai pulsuoja mano rankose, aš juos įkvepiu ir iškvepiu, manyje žydi pievos, skraido drugiai, aš pati pulsuoju ir žydžiu, skleidžiuosi ir keičiu spalvas. Mano plaukai nubąla ir nutysta iki žemės, įsigeria į ją ir įsišaknija. Bėgu per samanas, pribėgu skardį, paukščiai pradeda klykti ir vasnoti man virš galvos...
6: 00. Žadintuvas. Suvokiu, kad esu savo lovoj. Sapnavau. Keliuosi ir statau vieną, o po to ir kitą koją ant grindų. Įsispiriu į šlepetes. Nueinu prie lango, atitraukiu naktines užuolaidas. Lauke sausio vidurys. Šalta, pilka ir niūru. Nusivelku iki dušo, paleidžiu bėgti karštą vandenį ir stoviu nulekusi galvą, kūnas pradeda jausti vandenį, tekantį kūnu žemyn: nuo viršugalvio per krūtinę, nugarą, sėdmenų linkį ir kojas, kol išnyksta kanalizacijos angoje.
    Po truputį leidžiu vis vėsesnį vandenį, kol pasijuntu žvalesnė. Nusišluostau, apsigaubiu chalatu ir einu gaminti pusryčių. Reikia paskubėti, nenoriu pavėluot į darbą. 
Išsikepu kiaušinienę iš poros kiaušinių ir apipilu ją savo pamėgtu žolelių ir česnako padažu. Paskui išsiverdu kavos. Kol valgau, groja Yann Tiersen. Pavalgius apsirengiu darbinį kostiumėlį – pilkas švarkelis, juoda palaidinė po juo, pilkas sijonas, juodos pėdkelnės ir juodi aukštakulniai. Kulnas ne toks jau ir aukštas, kažkur keturių centimetrų aukščio, gana patogus eiti. Išgeriu vitaminų moterims, susišukuoju, sukeliu plaukus į kuodą, jį susegu, pasikvepinu Halle Berry kvepalais, apsivelku paltą, pasiimu rankinę, piniginę, reikiamus darbui dokumentus, raktelius nuo savo sidarinės Peugeot ir, užrakinusi buto duris, įlipu į liftą, paspaudžiu 1 ir leidžiuosi žemyn. Oras išėjus į lauką šaltas ir gaivus.

*

    Paspaudžiu mygtuką 20 ir kylu aukštyn, link savo buto. Akys merkiasi, kūnas apsunkęs. Pasižiūriu į savo mobilų ir nenustembu, kodėl taip jaučiuosi – dabar dešimta valanda vakaro. Užtrukau su reikalais, po to turėjau susitikimą ir vakarieniavau savo mėgstamiausioje kavinėje – „Auksinis šuo“. Sienos ten nudažytos balta spalva, ant jų kabo kavinės savininkės tapyti paveikslai – daugiausiai Rytų tema. Baltas plotas tarp paveikslų išmargintas auksiniais ornamentais, gėlių motyvais, kažkokiais neaiškiais, abstrakčiais siluetais. Primena Gustavo Klimto paveikslus.
  Visada sėduosi prie vienuolikto staliuko, nes ten geriausiai girdisi muzika ir staliukas stovi tamsiausiame kampe. Apšvietimas sušildo baltas sienas, nes įsuktos oranžinės lemputės. Padavėja atneša meniu, įvilktą į auksinės spalvos aplanką. Užsisakau puodelį kavos su pienu ir ketvirtadalį picos. Lankytojų nemažai, tad teko palaukti. Po penkiolikos minučių ateina ta pati padavėja, vienoj rankoj nešdama lėkštę su picos gabaliuku, kitoje – puodelį kavos. Jaučiuosi išbadėjus, nes valgiau tik per pietų pertrauką. Padavėja, ant kurios kortelės parašyta Kristina, pasako skanaus ir  nueina tolyn.
  Šaukštelis ir puodelis – aukso spalvos. Puodelis taip pat papuoštas panašiais ornamentais, kaip ant sienos. Aiškiai matosi, kad tai rankų darbas, linijos gyvos, potėpiuose gali įžiūrėti teptuko šerelių brūkšnius. Ant šaukštelio koto išgraviruotos dvi raidės: A ir Š. Jos persipina tarpusavyje ir iš jų išauga gėlė, prieš kurią išraižytas bėgantis šuo. Pakraipau šaukštelį prieš šviesą ir stebiu, kaip jis spindi. Tik tada iš lėto pradedu gerti kavą ir valgyti picą. Kartais užmirštu, kad esu alkana ir mano dėmesį patraukia kokia nors detalė.
  Pavalgius sumoku, apsivelku paltą ir sėdu mašinon, važiuoju namų linkui, o jie gana toli, nes spėju perklausyt visą Muse kompaktą.
  Paspaudžiu mygtuką 20 ir kylu aukštyn. Atsirakinu buto duris, pakabinu paltą, nusispiriu aukštakulnius ir apsiaunu šliures. Nueinu į dušą, prisileidžiu vonią vandens ir nusirengus palaimingai išsitiesiu šiltame, kvapniame vandenyje.

***

              Čiadas guli savo hamake, užsimetęs medvilninį apklotą ir ramiai alsuoja. Dar tik švinta. Paukščiai dar neklykia, todėl visi, net mažiausi vaikai, kurie mėgsta anksti keltis, tyliai guli savo gultuose įsirausę į patalus.
              Nejučia pradeda krapnoti, o vėliau smulkūs lašai išauga į masyvius purslus. Abstrakčios vandens srovės teka per trobelių, kuriose miega naivūs, geri žmonės, langus. Visi jie švarūs ir tyri, jų sielos nugludintos lyg jūros išplauti akmenys, kuriais kaimelio žmonės grindžia takelius. Jei įdėmiai pažiūrėtum į jų akis, pamatytum tokią gelmę ir tokį gerumą, kad nepajustum, kaip tuos žmones pamiltum ir taptum vienu iš jų.
              Netrukus pasigirsta trumpas, tačiau aiškus riksmas. Po to seka dar keli, pavieniai suklykimai, kol galiausiai išgirsti kokių dvidešimt klykiančių ryto paukščių balsų, susipynusių į vieną, pratisą šauksmą, lyg gimtų koks nežemiškas padaras ir jam baisiai skaudėtų įkvėpti šito gaivaus rytmetinio oro. Paskui dideli spalvoti paukščiai atvasnojo nuo miško pusės merkiami lietaus ir nuskrido link saulės. Nežinia, kur jie išskrenda, bet vakare, leidžiantis saulei, sugrįžta, o tada kaimelyje visi žino, kad laikas miegoti. Pasigirsta plačių sparnų vasnojimas, tačiau klykti jie nebeklykia, lyg nebeturėtų jėgų ir nenorėtų drumsti vakaro ramybės. Dideli, tamsūs jų margų kūnų šešėliai perbėga trobelių stogais ir išnyksta miško tankumoje.
            Žmonės prasimerkia, lėtai išjudina savo kūnus būsimai dienai. Moterys šukuojasi plaukus ir pina dukroms kasas, rengiasi ir puošiasi kriauklelių kabučiais, auskarais ir karoliais, pradeda gaminti pusryčius, tvarkyti namus. Kadangi šiandien lyja, vyrai neis į laukus ir nerinks vaisių, bet padės moterims, ir visiems tai bus savotiška lietaus šventė.

                                                              ***

    Jaučiu vėsią drėgmę ir tylų ošimą bei teliuskavimą. Bijau atsimerkti. Pajudinu pirštus, kurie pasirodo beesantys išbrinkę, kokie esti per ilgai mirkus vonioje. Užuodžiu jūrą. Staiga atsimerkiu ir pamatau virš savęs švintantį, tačiau apniukusį dangų. Bandau atsikelti, delnai įsminga į smėlį. Pasiremiu rankomis ir atsisėdu. Horizonte ryškėja šviesos pluoštelis, kuris ilgainiui pradeda akinti. Susizgrimbu, kad aš nuoga. Atsisuku, o už manęs pilna mažyčių namukų. Netrukus pasigirsta aštrus klyksmas, tačiau iš kažkur dar toliau, matyt, iš už kaimelio. Bandau rėkt ir aš, tačiau gerklė užkimus, lyg būtų pripilta pajūrio smėlio. Bandau keltis, tačiau kaulai sustirę nuo šalto jūros vandens. Todėl sėdžiu ir klausau, kaip kažkas klykia ir negaliu nieko padaryt. Lyg to dar nebūtų gana, pradeda lyti. Lietus stiprus ir šaltas. Pradedu drebėti ir jaučiuosi taip, lyg kas būtų sugalvojęs labai žiauriai pajuokauti, tačiau viskas per daug tikroviška, kad būtų netikra. Virš galvos pasigirsta klyksmai ir pamatau greitai nuvasnojančius didelius paukščius, kurie ištirpsta horizonte.
    Netrukus pamatau link manęs einantį siluetą ir nustėru. Jeigu nori užmušt – tai padaryt tikrai bus lengva, - pagalvoju. Siluetas artėja, ryškėja ir galiausiai pamatau permirkusį vyrą su puodeliu arbatos. Jis sustoja, vos pamatęs mane. Padeda puodelį ant smėlio, atsargiai uždengia lėkštele ir tekinom bėga į trobelę. Grįžta su kažkokio audeklo gabalu ir bėga link manęs. Vis dar bijau ir baisiai šalta, tačiau, atrodo, bent jau dabar jis nesiruošia manęs žudyt. Priėjęs nusuka akis ir apgaubia švelnia medžiaga, o kai nustato, kad aš maždaug prisidengus, užsimeta ant pečių ir, sustojęs paimti arbatos, kurią paliko, nuneša ir mane, ir puodelį į savo namus.
    Įėjęs paguldo nešulį, tai yra mane, į hamaką ir, pasiėmęs du akmenis, skelia su jais ugnį kažkokiame panašiame į aukurą darinyje iš akmenų, kur sukrautos šakelės ir lapai. Sekasi nekaip, todėl paduoda savo arbatą man, o pats dirba toliau. Atsigeriu ir šilumos banga nukeliauja žemyn, šildydama sustirusius audinius. Pamažu sušylu, o jis įkuria ugnį. Šakelės ir lapai įsidega ir ugnis srūva per medieną mesdama šiltus atspalvius ant jo veido ir trobelės sienų. Jis užkaičia vandens moliniame inde ir įberia į dar vieną puodelį žolelių. Užvirus vandeniui užpila žoleles ir aplinkui pasklinda nepažįstamas aromatas. Paduoda tą puodelį man, o pats pasiima savo, tačiau aš jį jau išgėriau.
  Man įduotas skystis aitresnis, negu prieš tai gertas. Įkvepiu garų ir lengvai apsvaigstu. Pažvelgiu pro trobelės langą – vis dar lyja. Seku vandens čiurkšles, bėgančias stiklu ir pažvelgiu į jį. Jis žiūri į mane savo tamsiomis akimis, garbanoti plaukai tvarkingai krenta ant ovalaus veido su švelniai išrėžtais bruožais. Jis nusuka akis į stiklą ir įsistebeilija į tas pačias sroveles, į kurias aš prieš tai žiūrėjau. Atkreipiu dėmesį į hamako raštus, paskui į šiaudines lubas, paremtas pagaliais. Gurkšteliu iš puodelio ir apima jaukumo ir ramybės jausmas, hamako raštai susilieja, dar bandau sutelkti dėmesį į ugnį, rusenančią aukure, bet viską užpila tamsa.

***

Pašoku ir iš vonios ištykšta didžioji dalis vandens. Įkvepiu ir vėl iškvepiu ir negaliu susilaikyt netirtėjus. Nieko nesuvokdama paklaikusiu žvilgsniu lakstau aplinkui, vis užkliūdydama kokį šampūno ar kondicionieriaus buteliuką, kempinę ar dantų pastos tūbelę. Viskas kažkur matyta. Mano vonia, mano dušas, mano dantų pasta. Tokie tolimi ir neatpažįstami jie pasirodė, lyg būčiau per šviesmetį nuo jų arba lyg jie būtų daiktai iš vaikystės, ilgam laikui užkišti sandėlyje, o senatvėje vėl rasti.
Išlipu iš šalto vandens ir susisuku į didelį, baltą rankšluostį su raudonais ir juodais taškeliais ir perbraukiu išbrinkusiais pirštais per plaukų džiovintuvą, dantų šepetėlį ir savo drabužius, pakabintus ant pakabos. Šalta, todėl greitai nusišluostau ir apsirengiu, plaukus ištrinu rankšluosčiu ir įsijungiu plaukų džiovintuvą.
Kas man nutiko, kad užmigau vonioje? Nejaugi taip pervargau.... bet juk niekada, kaip pavargus bebūčiau, nebuvau užmigus bemirkdama vandenyje. Ir sapnas .... toks tikroviškas, toks įtikinamas, kad jau patikėjau, jog iš tikrųjų buvau išplauta į jūros krantą.
Ir vyras su arbata... ir paukščiai...
Išsidžiovinusi plaukus išeinu iš vonios ir mane pasitinka katė, iškart ima glaustytis ir trintis į kojas, miaukdama ir kažko prašydama. Nueinu pažiūrėti, ar ji dar turi maisto. Nustembu, bet indeliai vandeniui ir kačių ėdalui tušti ir švariai išlaižyti, nors Maja visad buvo išranki ėdalui ir niekad nesuėsdavo visko, kas būdavo įpilta. Pripilu vandens ir maistelio ir Maja iškart prie jo puola, lyg būtų ilgai neėdusi. Keista, pagalvoju. Pasižiūriu į laikrodį, kabantį ant sienos – 2 nakties. Nežinau, kaip reikės pratempti iki ryto, kol reikės eiti į darbą, nes iš baimės išsibudinau taip, kad tikrai nebeužmigsiu.
Pasidarau kavos ir sėdu prie kompiuterio, o pirmi mano užrašyti žodžiai yra „Lėtai vinguriuodamas kyla smilkalo dūmas“ 

***
Čiadas tik dabar pastebi, kad jos nėra. Apkloto klostės vis dar guli taip, lyg ji tebebūtų čia, aplink vos juntamas jos atneštas drėgnumas ir vėsa. Matyt, buvo užmigęs, pagalvoja ir keliasi, pastebėjęs, jog jau temsta ir netrukus turėtų grįžti paukščiai.
Lietus jau buvo liovęsis ir Čiadą apėmė netikrumo jausmas. Jis atidarė trobelės dureles, ieškodamas jos pėdų smėlyje, bet nerado. Gali būti, kad lietus bus jas nuplovęs.

***

5: 67 ir žadintuvas pradeda skambėti. Išjungiu apgraibomis ir prasimerkiu, mano veidas ant kompiuterio klaviatūros. Atplešiu veidą ir nuėjus į vonią pamatau, kad odoje įsispaudę klaviatūros kontūrai – kvadratiniai klavišų įspaudai. Smagu, pagalvoju, jeigu neišnyks iki prasidedant darbui, mane palaikys nesveika. Arba alkoholike, arba darboholike. Antras variantas geresnis bosui, pirmasis – kolegoms, bet geriausia būtų, jei tai tuoj pat išnyktų ir likčiau tokioj pat neutralioj padėty, kokioj buvau iki šiol.
Prieš išeidama dar pasižiūriu, ką taip ilgai veikiau prie kompiuterio ir pamatau, jog prirašiau nemažai teksto, bet neturėjau laiko skaityti, todėl tik išsaugojau, paspaudžiau išjungimo mygtuką ir įsispyrusi į batelius išėjau.

***

Per pietų pertrauką išeinu į „Auksinį Šunį“ atsigerti kavos ir ko nors lengvai užkąsti.
Užsisakau Kapučino ir graikiškų salotų. Prieina padavėja ir priima užsakymą. Po keliolikos minučių grįžta su lėkšte salotų vienoje rankoje ir puodeliu kavos kitoje. Palinki gero apetito ir nueina.
Pradedu nuo kavos. Apglebiu rankomis grubų molinį puodelį, kad sušilčiau, nes sužvarbau beeidama čia, nors visai netoli nuo darbo – kažkur penkios minutės kelio pėstute. Gurkšteliu ir pajaučiu kažkokį neįprastą Kapučino kavai skonį. Pasižiūriu į puodelį savo rankose ir galvoju – nuo kada kava patiekiama rankų darbo moliniuose puodeliuose? Juk kiek kartų čia gėriau kavą, ją visuomet atnešdavo aukso spalvos puodelyje su tokios pat spalvos šaukšteliu lėkštutėje. Padedu kavą ant stalelio ir nueinu išsiaiškinti prie padavėjos.
-Atsiprašau, kodėl puodeliai šiandien kitokie, nei įprasta? – klausiu.
-Savininkė nusprendė, kad reikia kažko naujo. Suprantat, dėl rinkos, naujovės traukia klientus. Nors kai kurie per daug prisiriša prie atmosferos ir daiktų, tad būna ir nusiskundimų.
-O kodėl kava kitokio skonio?
-Na matot, savininkė ir kavai sugalvojo kažkokį prieskonį... Jums nepatiko?
-Man patiko, net labai, perduokite tai savo viršininkei.
-Ačiū jums, būtinai perduosiu, jai patiks tai girdėti.
Grįžtu prie savo staliuko ir sėduosi gerti praaušusios kavos, o ją begerdama įsispoksoju į mano akis patraukusį paveikslą tiesiai priešais mane. Jame nutapyti kažkokie rytietiški paukščiai ryškiomis plunksnomis, tupintys medžiuose ir miegantys. Žiūriu į juos ir pasmeigusi šakute alyvuogę salotose lėtai dedu ją į burną. Po to salotos lapelius. Tada sūrį ir pomidorus, prieš tai padažydama pesto padaže.
Apima kažkoks keistas jausmas, lyg tie paukščiai jau būtų kažkur matyti. Ir puodelis. Ir kavos skonis kažkur jaustas, nors ir naujas. Staiga kyla noras pamatyti kavinės savininkę, bet pasižiūriu į telefoną ir pamatau, jog jau laikas grįžti į darbą.

***