Kai daiktai šaukiasi įvardijimo

Niekas negali atstoti akimirkų, kai vaikštai
tarp daiktų lyg Adomas po rojaus sodą
prieš nuopuolį, kai viskas, ką matai, tave
stebina ir įkvepia. Tuomet daiktai šaukiasi
įvardijimo, o tavo kalbos gebėjimas
lyg jautriausias muziko instrumentas teikia
žodžius daiktams išvengdamas klišių.
Tuomet daiktų paviršiai blizga, o daiktų
dermės išreiškia pirmapradę harmoniją,
kai žvelgdamas aplinkui prarandi laiko
nuovoką. Tuomet esi žmogus, kuris pateko
į pradžių pradžią, ir dėkoji už tai likimui eilėmis.

Tave užvaldo atgauta nekaltybė ir pirmapradis
žvilgsnis į daiktų švelnybę, kai joks daiktas
negali tavęs sužeisti, bet savo aksominiu
paviršiumi teikia pavargusiam protui prieglobstį.
Tokios akimirkos atperka nuobodulio valandas,
kai, gulėdamas ant lovos ir žiūrėdamas į lubas,
užmušinėji laiką, kai iškrenti iš dosnaus
tikrovės glėbio ir kankiniesi tikrovės nuošalėje.

Vis mažiau daiktų, kuriuose gyvena Dievas,
vis daugiau dirbtinių objektų, gyvenančių
mirgančiame kompiuterio monitoriaus ekrane.
Vis dažniau tavo kraujas – lydyta plastmasė,
tačiau trumpos ištrūkimo akimirkos, kuriose
švyti pirmapradis pasaulio šventumas, atperka
visą prasmės stoką, kurią patiri gyvendamas
didmiesčio labirinte esančiame savo narvelyje.