Nedažnai taip pasitaiko...

1.
Dapšys ir Vanagas ─ kaimynai. Žemės maždaug tiek pat turi, bet Dapšys verčiasi kur kas geriau nei Vanagas. Ir visi tai mato...
Iš tiesų, tai Vanagas turėtų gyventi geriau. Jo ir žemės šiek tiek daugiau, ir šeimyna mažesnė, tik vienas sūnus Ignas, bet Dapšiui sekasi geriau, nepalyginsi. Tai turbūt dėl to, kad jis savo ūkį tvarko šiuolaikiškai, turi daug žemės ūkio technikos, augina didelius plotus cukrinių runkelių, sėja nemažai linų ir tokių javų, kurie šiuo metu turi didesnę paklausą rinkoje. Žodžiu, moka suktis...
Be to Dapšys vyresniuosius du vaikus į mokslus išleido: sūnus agronomas, o duktė mokytoja. Nemokinta liko jauniausioji dukra Silvutė, bet jai ir nereikia. Dapšys jau turi jai padėjęs keletą tūkstančių pasogos, o kai ateis metas jai tekėti, susidarys dar daugiau. Į jos draugystę su Vanagų Ignu niekas dar rimtai nežiūri. Jai tik septyniolika, o kai sueis koks dvidešimt ir Ignas atitarnaus kariuomenėje, tada bus matyt.
Gal ir visai nebloga išeitų iš jų pora...
Vanagynės vieta gera, žemė nebloga, tik reikėtų įdiegti šiek tiek naujovių. Tėvas pinigų technikai gaili, o sūnus gal kitaip bandytų tvarkytis. Jei tik pasisektų prikalbinti tėvą, galima būtų padaryti šiokių tokių pertvarkų ūkyje. Tada ūkis atsigautų, duotų daugiau naudos ir ateityje gal būtų galima per abu kaimynus net ir kuliamąją nusipirkti.
Kai Ignui atėjo metas į kariuomenę, tai seniūnas patarė rašyti prašymą vyresnybei, kad atleistų nuo karinės prievolės, kadangi vienintėlis vaikas pas tėvus. Žemės daug, negaluojanti motina ir panašiai...
Prašymas buvo patenkintas, Ignas nuo kariuomenės buvo atleistas ir jie su Silvute pradėjo rimtai draugauti.
Tiek vieni, tiek kiti tėvai nebuvo prieš. Jaunuoliai patiko vienas kitam, todėl neužilgo jie sušneko apie vestuves. Vestuves buvo numatyta kelti per šv. Petro ir Povilo atlaidus, bet sutrukdė Igno motinos mirtis. Ji mirė netikėtai, nors dažnai pasiskųsdavo galvos skausmais. Niekas to nelaikė už rimtą ligą. Ji ir pati nevartojo jokių vaistų, kad ir kaip kitą kartą skaudėdavo galvą. Gulti neidavo, dirbdavo dantis sukandus, kol skausmas praeidavo savaime. Taip ir šį kartą ji triūsė prie pečiaus, kol susmuko, nors nuo pat ryto skundėsi, kad plėšia galvą.
Vestuvės buvo atidėtos metams, kol praeis gedulas.

2.
Tėvas pasijuto kavalierium. Nelaukęs nė metų, ėmė piršliautis. Sekmadieniais ar turgaus dienomis jis „po šlipsu“, išeiginiu kostiumu, nuolat sėdi arbatinėje su piršliu prie buteliuko, o susitaręs, važiuoja pas peršamas nuotakas.
Laukuose darbuojasi vienas Ignas su bernu. Tėvo prie darbų nėra. Jis po piršlybų pagirioja, o sulaukęs turgaus dienos, iš ankstaus ryto kinko arklį į bričkutę, įsimeta keletą maišų grūdų ir išvažiuoja. Grįžta kitą kartą tik paryčiais.
Prie darbo nei arklio, nei žmogaus. Iganas pritrūko kantrybės. Kai per žiemą tėvas dūko, jis dar kentėjo, o dabar šitiek darbų ─ jam vienam visi rūpesčiai. Nei su kuo pasitarti, nei ko paklausti.
─ Ką tu, po šimts velnių, išdarinėji? ─ pakėlė balsą Ignas, kai tėvas eilinę turgaus dieną ruošėsi važiuot į miestelį ir susikrovė į bričkutę maišus su grūdais. ─ Tuojau kad man iškrautum maišus, niekur tu jų neveši.
─ O koks tavo reikalas? ─ atkirto tėvas. ─ Noriu vešiu, noriu nevešiu. Gal tu man uždrausi?
─ Ir uždrausiu. Negana to, kad pats šliojasi per dienas, dar ir grūdus iš namų velka. Kaip tau negėda? Dar nė metų nėra, kai palaidojom mamą, o pats su piršliu per mergas... Atsirado jaunikis.
─ Kas tau darbo? Ne tau mane mokinti. Žinau, ką daryti, ir be tavęs. Ar ne aš čia gaspadorius? Be manęs ─ tu niekas. Dirbk savo darbą, nesimaišęs po kojų, o tai kad vošiu!.. ─ užraudo tėvas. ─ Padėk maišus ten, kur buvo, ─ prišoko jis prie Igno, kai šis iš bričkutės iškėlė maišą ir pastatė ant prieklėčio.
─ Atsitrauk! ─ stūmė jis tėvą, kad tas vos išsilaikė nenuvirtęs. ─ Tai tu man nesimaišyk. Neduosiu daugiau nė vieno grūdo iš namų išvežti. Nė negalvok...
─ Kokią tu turi teisę? Ar čia tavo? ─ prišokęs rėkė įsiūtęs tėvas, bet Ignas jį dar kartą pastūmė ir iškėlė visus maišus iš bričkutės.
─ Tiek tavo, tiek ir mano, ─ pakeltu balsu ištarė Ignas, ─ tu irgi neturi teisės švaistyti kas taip sunkiai visų prakaitu uždirbta. O dabar važiuok, mat tave velnias, nors būtų gerai, jei kokio darbo nusitvertum.
Vanagas jau turi susiradęs tinkamą nuotaką. Mergaitė dvidešimt dviejų metų vidutinioko duktė, jauna, graži, bet į pagyvenusį jaunikį žiūri skersai, o tėvai nė kiek nesibaido turtingo našlio. Vanagas lankosi vis dažniau ir su tėvais šnekasi „ant rimtųjų“.
Tėvai gi įkalbinėja dukterį, kad tekėtų už jo: „Tai kas, kad našlys ir ne jaunuolis, bet kokia vieta, ant kokios žemės... Na, yra dar sūnus, bet jau suaugęs, netrukus ves, bus atidalintas ir tėvas vienas lieka gaspadorius. Tu jo žmona ─ ponia ant viso gero“.
Tėvai kalbina, patarinėja. Tai vienas, tai kitas, tai abudu iš karto. Iš kur jiems žinoti, kad jų dukrelė Nastutė, jau turi pasirinkus mylimą vaikiną iš miestelio, tokio paties mažažemio sūnų, kaip ir ji pati? Nastutė tą savo meilę labai slepia nuo tėvų, bet su Jonu dažnai susitinka, pasišneka.
Nastutė iš karto nė nesuprato, kokie čia tėvų ir našlio reikalai. Na, atvažiuoja toks dėdė, pasėdi su tėvais, pasišneka, išgeria po stiklelį, užkanda... Ji pati dar patarnauja prie stalo, kai valgo pietus... Dabar, kai paaiškėjo, ko jis čia lankosi, labai susirūpino.
„Reikia pasitart su Jonu. Ką jis pasakys? “ ─ nusprendė ji ir, kai sekmadienį po pamaldų susitiko su juo, viską išdėjo, kas gulėjo ant širdies.
─ Žinai, ką pasakysiu, ─ pirmais žodžiais ji viską Jonui papasakojo, kai vaikščiojo po miestelį. ─ Peršasi man toks našlys iš Vanagų vienkiemio. Tu jį pažįsti. Toks žilstelėjęs seniokas...
─ Ką tu sakai? ─ net stabtelėjo vaikinas, išgirdęs tokią naujieną. ─ O ką kalba tėvai?
─ Jie kaip niekur nieko pasiruošę mane už jo išleisti, ─ prisipažino Nastutė, ─ reikia ką nors daryt, o tai aš viena kažin ar atsiginsiu.
─ Mat kaip? ─ susirūpino Jonas. ─ Ar seniai jis taip lankosi?
─ Tai jau senokai, nuo ankstaus pavasario, ─ atsakė Nastutė. ─ Nė nepagalvojau ir stebėjausi, ko jis čia priprato... Tik tada, kai tėvai pradėjo man jį girti ir piršti, viską supratau ir nusigandau.
─ Reikėjo anksčiau pasakyti, būtų iki šiol viskas sutvarkyta, bet nieko, dar ir dabar nevėlu, ─ nuramino Jonas Nastutę. ─ Tik pasakyk, kada jis vėl bus pas jus. Reikia tiksliai žinoti... Aš jau kai ką sugalvojau...
─ Šiandien sekmadienis, manau, kad atlėks pavakariais. Visada tokiu laiku atvažiuoja...