Aistros giesmė

Tavo kūnas lyg aistrų labirintas,
    Į kurį aš kasnaktį žengiu.
    Trokštu jį visą ištirti
    Ir uosle, ir žvilgsniu pakiliu.

    Tas svaiginantis jausmas suvilgė.
    Einu į tave vis artyn ir artyn.
    Noriu aš lūpom saldybės
    Panirt į tave vis gilyn.

    Žvelgiu į tave lyg iš tolo.
    Ten, kur stūkso du gražūs kalnai.
    Juose noksta uogytės - man noris
    Jų skonio nepamiršt amžinai.

    Ragauju aš lūpom nektarą -
    Kaskart vis labiau svaigini.
    Į tavo aistrą panirti man gera,
    Kai mano slaptą urvelį lieti...
             
    ***

    Išaušo rytas nejučia.
    Nepaliečiau tavęs aš net sapne:
    Tikėjausi, kad dar esi šalia,
    Bet išnykai lyg rūkas dienos šviesoje...