Praeinant

Žengiu senamiesčio gatve, padrikos mintys skalauja sąmonę. Žvilgsnis kartais užkliūva už įvairių žmonių, garsų, kvapų, detalių... Senutė nubalusiais plaukais stovi ištiesus delną, tačiau jos veide nėra įprastos prašytojams kančios. Atrodo, jog jai visiškai vienodai, įdės kas monetą į delną ar ne, atrodo, kad ji galėtų išgyventi vien visatos energija. Mergina, lieknu kūneliu besiirianti pro žmones, apsirengusi juodais plevenančiais rūbais, nusiskutusi plaukus. Į ją žiūrint apima jausmas, lyg žiūrėtum į retos rūšies drugelį, plasnojantį pusiau ore, pusiau ant žemės. Žmonių balsai susilieja į vieną gyvybės kvėpavimą. Vaikštau be jokio aiškaus tikslo, užeidama tai į vieną, tai į kitą gatvelę, persismelkusią žmonių būtimi.
        Išgirstu melodiją, panašią į muzikinės dėžutės. Labiausiai man patinka lėtai sukti rankenėlę ir stebėti, kaip metaliniai dantukai užkabina mažytes plokšteles ir atsiranda garsas. Einu link to garso, kol jis priartėja ir pamatau ant suolelio sėdintį vaikiną, grojantį žaisliniu metalofonu. Sustoju paklausyti. Prie jo prieina jauna mama su dukrele, kurią sudomino mieli garsai. Grojantysis pasiūlo jai pagroti, bet mergytė susigėsta ir nueina šalin. Tuomet jis pastebi mane, stovinčią prie medžio. Paklausia, ar noriu pagroti. Linkteliu.
      Net negalvodama, ką ir kodėl darau, prieinu. Jis pasislenka, kad paliktų vietos atsisėsti ir man, paduoda lazdeles grojimui ir paaiškina, kaip reikia groti. Pažvelgia į mane, ir nors žvilgsnio prasmės neįmanoma išskaityti, tačiau akys atrodo vaikiškos ir nuoširdžios. Pasitikiu. 
      Iš pradžių nedrąsiai, bet po truputį įsijausdama pradedu groti. Jis išsiima kitą metalofoną ir taip pat ima groti tą pasakų muziką, kuri mane čia ir pritraukė.
      Pamažu metalinių plokštelių skambesys išstūmė visas mintis ir sustabdė laiką. Kažkokie žmonės ėjo pro šalį, žiūrėjo, bet svarbiausia buvo ne natos, ne laikas, ne ritmas, o savo širdies išliejimas tiems praeinantiems žmonėms, nesvarbu, kokie jų vardai, profesijos, kokios firmos kaklaraiščiai ar bateliai. O jeigu jie nepriims to, kas srūva į juos, tai norėjosi tiesiog atsiduoti būčiai. Jaučiau, kad mano ir šalimais sėdinčio žmogaus tikslai panašūs, nes jis nebuvo pasidėjęs prie savęs jokio indo, į kurį būtų galima mesti pinigus, veidas buvo ramus, žodžiai netekę prasmės.
      Po kažkiek laiko prie mūsų prieina vyriškis, prisėda ir užkalbina šalia manęs sėdintį vaikinuką. Matyt, pažįstamas. Atsipeikėju. Dabar popietė. Pažiūriu į laikrodį. Paskaičiuoju, kiek laiko visa tai tęsėsi ir nustembu - atrodė, tik ką prisėdau.
      Pakilau, palydėjau akimis besikalbančius draugus ir nuėjau tolyn, po truputį įsileisdama mintis atgal į save ir kuo labiau tolau, tuo labiau branginau tai, ką patyriau atsitiktinę dieną atsitiktinai praeidama atsitiktine gatvele.