Kvaila, žmogau

Kvaila šitaip, žmogau
savęs gailėtis ir teisti
juk ne dangūs, ne auksai tau
tau lemta tikėti.
Tikėti paguoda, meile sūria
tikėti kitų likimais,
ne duona, ne vynu, ne saule skaisčia
ne išmintim esi gyvas.
Tau davė dievas kančios
tau davė rykštę ir plūgą,
eik dirbt prie pasaulio pradžios
žemę ark, pasisėk rūtą.

Kvaila šitaip, žmogau
savęs nemylėti
juk ne siela esam gyvi
o duona ir vynu ir liepom.

Vasarį poražydo kieme
krūmas kvepiantis saule
po tuo krūmu suarta dirva
ir pasėtos ašaros tavo.
Nebus ašarų - nebus ateities
nors dievas ir pasėjo garstyčių
nebus vakaro, nebus ir nakties
užsipirk mišias ir tikėki.

Tikėki kitais, tikėki bažnyčiom
geriausias vaistas nuo blogos lemties -
rankom ir kojom prie kryžiaus.