Sacrum vs. profanum

Iš ryto, kai aplink vien karštis, kyla
    pavienis dūmas, kaistantis asfaltas
      palydi katę – jos šventumas baltas
toksai trapus, jog regintys nuryja

visas maldas it nuodėmes. Per viršų
    su saule liejas aukso pirmas kvapas,
        jį goduliu lyg rašalu sutepęs
paliko Judas, TAS, KURIS pamiršo,

kokia didi kaltė, koks prėskas skonis –
    vergų ambrozijos nėra, yra tik duona,
        suspausta rankoje, kuria save žegnoja
nusprendęs mesti kauliukus pagonis.

Lemtie klampi, tebus žaidimai žiaurūs,
    spigi tamsa ar geležėlių žybsniai,
        ne taip svarbu, iš ko į ką nukrypsi,
juk degint leista ir knygas, ir kaulus.