Bliuzo traukinys. Pranašiškai

Netoliese sukinėjosi kokie dešimt kadais jau sutiktų žmonių. Pamatę mane, priėjo, pasisveikino. Vienas jų paklausė, kokią knygą laikiau atvertęs ant kelių. Parodžiau viršelį – Remarkas. Kokių dvidešimties sulaukęs vaikinas nusišypsojęs nuėjo. Pabandžiau darsyk pasinerti į skaitymą, bet žvilgsnis nesąmoningai vis krypo į duris, mintys – į tai, kas už jų. Ganėtinai per greitai, pagalvojau, padėjau knygą į šalį ir pasukiojau sustingusį kaklą į šalis, išgirdau, kaip keliose vietose trakšteli, kaip smegenis it sulėtintai pasiekia refleksas, pranešantis apie skausmą. Užtilk, sakiau sau. Pats puikiai suvokiu, kad per greitai. Nemaniau, kad ši diena ateis. O ką, jeigu..?
Mintį nutraukė vėl atsidarančios gailiai gergždžiančios aukštos medinės durys. Į koridorių išėjo tamsiaplaukė mergina. Kažkam linktelėjusi uždarė duris.
- Ilgai laukei? – paklausė priėjusi.
Pakilau nuo palangės, apsikabinome. Pajutau karštą jos alsavimą, ant kaktos išvydau prakaito lašelį.
- Neprailgo, niekis, - atsakiau nusišypsodamas. – Kaip sekėsi?
- Gal gerai, - numojo. – Žinai, kaip su jais būna. Gali parašyt viską, kaip reikia, bet vertina vis tiek pagal save.
- Ššš, palauk, - sukuždėjau, suimdamas už pečių. - Ant tavo veido ropoja voras.
Ji buvo jau beišsigąstanti, bet tuomet prislinkau dar arčiau ir pabučiavau į lūpas.
- Juokauju, ten tik aš.
Mergina nusijuokė.
- Beprotis, - tarė stipriau apkabindama. – Eisim?
Prasiskynėme kelią pro vis dar kažko lūkuriavusius žmones, ji išsmuko iš mano glėbio ir padavė ranką.
- Karšta, - paaiškino.
Stengiausi įsiklausyti į savo mintis. Kol kas tylu, ramu. Matyt, Leka daro tą patį - bando išgirsti, ar dar toli audra. Pažvelgiau į ją, norėdamas įsitikinti. Kartais ją vis taip pavadindavau. Sakė, vaikystėje jaunesnieji nepajėgė ištarti jos vardo, todėl vadino Leka. Nusprendžiau ir aš taip. Ne, ne todėl, kad nepajėgdavau ištarti – tiesiog tai atrodė kiek ypatingiau nei tarti vardą, kurį vienokiu ar kitokiu būdu žino bene kiekvienas nors kiek pažįstamas.
Ilgai žiūrėjau, tačiau taip ir nesupratau, apie ką ji mąstė. Veide švietė šypsena, akys žvelgė į priekį. Galop pajutusi, jog stebiu, klausiamai dirstelėjo į mane. Nusišypsojau ir nežymiai papurčiau galvą. Ji linktelėjo, suprask, matau matau, kad stebi.
Kai išėjome iš universiteto, išgirdome, kaip tolumoje skambėjo senasis AC/DC „Whole Lotta Rosie“ kūrinys. Pranašiškai – juk visada jį mėgome, klausydavomės naktimis, iki kol išaušdavo.
Sustojome, bandėme atrasti vietą, iš kurios sklido muzika. Leka bakstelėjo man pirštu į krūtinę ir paėmė už rankų, uždėjo sau ant liemens, pati įsikibdama į mano pečius.
- Pašokim, - sukuždėjo.
Gerai įsižiūrėjau į ją. Akys ramios, nors ir atrodė kažką slepiančios, aplink kelios raukšlytės. Matyt, dėl nuovargio, o gal dėl to, kad ji visą laiką šypsojosi. Skruostai sveikai paraudę, lūpos kiek pravertos. Vos vos pakreipęs galvą pabučiavau į jas.
- O gal geriau tiesiog pasiūbuojam, - persigalvojo.

* * *

Stovėdamas ar eidamas šalia jos dažnai pajusdavau, kaip lengva būna šypsotis be jokios rimtos priežasties. Danguje kaupėsi lietaus debesys, bet nesustojome ėję - reikėjo daug ką nuveikti. Dairiausi po miestą, kai kirtome vieną gatve po kitos. Ir pajutau, kad tai jau nebe mano miestas. Būta, pamenu, ženklų, sakiusių, jis – tik mano, tik man tesukurtas. Nusigėrimai po tiltais, nuorūkos į alma mater, senamiesčio pastatų sienas, ironiški padėkos šūksniai į dangų, matyt, dievui – už tai, ką sukūrė. Siekiau tai turėti, bet slapčia buvau paprašytas atiduoti gyvenimą. Pernelyg nedvejodamas į rankas įteikiau visa, ko prašė, mainais gaudamas gatves, aikštes, žmonių jau keletą šimtmečių gyventas vietas. Sėdėdamas po Žaliuoju tiltu iš nevilties gėriau alų, tuščius butelius sustatydamas eilute ant šaligatvio krašto, prie pat upės. Kam man tai? Atrodė, nieks nieko prievarta nereikalavo. Tik kelių išdegusių kelio ruožų, iššvaistytų naktų, pakartų nuo instrumento nutrauktom gitaros stygom. Būta, stebėdavau skverais praeinančius žmones. Visus – piešiančius, rašančius, minančius BMX dviračius ar tiesiog žvelgiančius į dangų ir rūkančius, geriančius kavą.
Visų jų atsisakiau. Dieną, kai iš manęs paprašė gyvenimo, sakė, turiu daug ką pradėti iš naujo, pamiršti, kas sena, žvelgti šviesiau. Žmonės – ne įrankiai, aš pats – ne dirigentas, vadovaująs sielų orkestrui, bandžiau įsiteigti, nors ir nemaniau, kad galėjo pavykti. Dar turėjau laiko. Jau turiu jo. Sakysi, pasikeitė metų laikai, bet juk ne tai svarbiausia. Būta, juokdavausi, kai nelikdavo kaip pasiguosti. Dažniausiai iš skausmo, nerimo, beviltiškumo. Dabar juokiuosi, nes miestą jau atidaviau. Laikas ant kojų stotis kitiems. Miestas pasako, kas negerai – ničnieko nenuslepia. Atidaviau jį mainais neprašęs nieko – nebereikia. Moters kvapo persunktos rankos tiesiasi pirmyn, nespėju net joms įsakyti. Tai vis įvairių laikrodžių muša – daina po dainos, valanda po valandos, šaka po šakos. Galop prieini vietą, kur, rodės, begalinis miškas pasibaigia. Ir visa, kas lieka, tai kelias į priekį.
Kelias į Vingį.
- Šis miestas tik mudviejų, - rodos, perskaičiusi mintis pratarė Leka.
Nustebęs žvilgtelėjau į ją.
- Ką? Juk taip yra. Ar dar rastum vietą, kurios nebūtume aplankę?
- Bet ar tai reiškia, kad šis miestas tik mūsų? – suabejojau.
- Matyt, kad taip, reiškia, - linktelėjo.
Pamaniau, kad kol negrįšime namo, viskas bus gerai. Kol bastysimės gatvėmis ir parkais, viskas bus tik gerai.
- Galvoji apie tai? – paklausė.
- Apie ką?
- Na žinai, apie ką... Apie tai, kas bus, - per odą perbėgo šiurpas, kai suvokiau, kaip ji bando išvengti to žodžio.
- Tu taip pat apie tai galvoji.
- Ak taip? Iš kur tai gali žinoti?
- Žinau ir tiek. Jaučiu, kaip vengi ištarti žodį „rytojus“.
Ji nudelbusi akis prislinko arčiau, paleidusi ranką apkabino.
Norėjau nuraminti, bet susilaikiau. Reikia žengti į priekį. Į Vingį.

* * *

Kai įšokome į antro maršruto autobusą, pradėjo lyti. Mergina iš kuprinės ištraukė skėtį, pasiruošė išlipus į lauką išskleisti. Važiuoti nedaug – viso labo trys stotelės. Ji pasakojo apie namus, šeimą, apie tai, ką norėtų nuveikti, kai tik pasitaikys geresnė proga. Norėjau užčiaupti, greičiau atidaryti vyno butelį ir pamiršti viską, kas laukia. Lauke – lietus. Vakare – senkančios valandos. Ryte – diena. Dieną... Visada kažkas kažko laukia. Šiame pasaulyje negali leisti sau pagalvoti apie tai, kad nesi laukiamas.
Mums išlipus įsilijo dar stipriau, rodės, gal geriau net būti lauke, nei po stogu. Nuo to lietaus pasprukti niekaip nebūtų pavykę – gatvėse plaukė vanduo, naikino nuosaikių moteriškių tvarkomus gėlynus. Matyt, pro stogus prasisunkė ir į namus, pasisveikino su iš pažiūros saugiai pasislėpusiais žmonėmis. Dingtelėjo, kad jei jau nė namie negali pasislėpti nuo tokio paprasto dalyko, kaip lietus, geriau derėtų nudelbti akis ir išeiti į lauką. Tegu sulyja. Vis šiokia tokia patirtis. Be to, padėtų užsimiršti, kad laikrodžių muša vis labiau ir labiau stumia beprotybės link.
Nors ir laikėme skėtį virš galvų, greitai peršlapome. Batuose žliugsėjo vanduo, kelnės nuo kelių į apačią apdrabstytos žemėmis. Rankos nuo alkūnių sulytos. Marškinių rankovės prilipusios prie odos. Nugara jaučiau, kaip teka vanduo.
- Ganėtinai šlapia, nemanai? – nusijuokiau.
Leka atsisuko į mane, aiškiai per lietų nenugirdusi, ką sakiau.
- Sakau, kad šlapia! – pakartojau šūktelėdamas.
- Rimtai? – nusijuokė ji.
- Manai, kad ne?
Ji darsyk nusijuokė.
Patraukiau skėtį į šalį - Leka akimirksniu pradėjo šaukti, kad taip nedaryčiau.
- Matyt, kad šlapia. Daugiau nemeluok, - sukuždėjau jai į ausį.
Ėjome Čiurlionio gatve tolyn, už savęs palikdami gausybę gėlėmis puoštų balkonų bei palangių, namų, kuriuose norėtųsi gyventi. Nejučiom prisiminiau, kaip kartą dėl šio to susitarėme.
Tai buvo vienas tų rytų, kai dangus niaukėsi ir reikėjo daug mokytis, o ant stalų aušo arbata. Leka ilgą laiką tylėjo, galvojau, mokėsi. Bet tuomet ji pakvietė mane prieiti.
- Va, norėčiau, kad kada padarytumėm va taip va, - tarė, pirštu besdama į kompiuterio ekraną.
Nušvitau, pamatęs nuotrauką, kurioje buvo matyti gausu po skėčiais besislepiančių žmonių, bėgančių ten, kur saugu. Pačiame centre stovėjo vos du žmonės, merkiami lietaus. Vaikinas ir mergina. Permirkę – vaikino veidas aplipęs plaukais, prie kūno prigludę marškiniai išryškinę įtemptus raumenis, merginos plaukai išsidraikę, šlapia suknelė taip pat prigludusi, išryškinusi švelnias kūno linijas. Rodės, jiems niekas nerūpėjo. Net pikti žvilgsniai tų, kam pastojo kelią.
- Tikrai to norėtum? – paklausiau tada.
- Taip. Tik reikėtų labai stipraus lietaus. Labai stipraus.
Tai buvo jau senokai. Bet niekaip negalėjau nugrūsti to užmarštin. Čiurlionio gatvėje vis pliaupė lietus, nors atrodė, kad dar nepakankamai stiprus. Žvilgčiojau į Leką, mąsčiau, ar ji galvoja apie tą patį, kaip ir aš.
Po kelių minučių pamaniau, kad jau laikas. Lijo taip smarkiai, nė negalėjau įžvelgti, kas šiame lietaus šyde vyksta už keliasdešimties žingsnių.
Sustojau.
- Ką darai?
Tylėjau.
Ji suprato, nusišypsojusi paleido iš rankų skėtį, apkabino mane per pečius. Pakėliau ją ant rankų ir stipriai priglaudžiau prie savęs. Rodės, tada trūko tik tilto, per kurį galėčiau ją pernešti. Bet jo nebuvo. Tik lietus ir plaukianti gatvė. Nė vieno bėgančio praeivio, tik keli bučiniai lietuje, pora šypsenų. Ji braukė vandenį nuo mano kaktos, skruostų, nors po akimirkos vėl būdavau šlapias, vėl visas sulytas.
Greitai nustojo pliaupti. Išlindo vakarė saulutė. Nuo žemės kilo rūkas, tvaiski žaluma akyse tiesiog spindėte spindėjo.
Parėjome. Vingis.
O kas dabar? Juk kelio atgal nėra. Žengėme per pievą, kurioje prieš keliolika metų ošė nesuskaičiuojama minia žmonių, priekyje grojo vyrukai iš grupės „Foje“. Jų nelikę nė kvapo. Tik atminimas. Vingis – lyg šventovė. Visų namai. Tribūnų viršuje susirinkusi jaunuolių kompanija šventė kažkieno gimtadienį, atokiau nuo visų susėdusios porelės gurkšnojo alų ar vyną, tyliai šnekučiavosi. Užkopėme į patį viršų, kad geriau matytume tai, kas dėjosi apačioje. Nė žodžiu neužsiminėme apie tai, kas nelietė vakaro. Atidarėme rūšinio prancūziško butelį – kamštį lig šiolei saugau kišenėje, - gėrėme be taurių. Taip, kaip priklauso. Kultūringai. It piratai. Klausėmės muzikos, dalinomės vynu. Kalbėjomės mažai. Kartais, matyt, geriau patylėti. Stebėjome takeliais vaikštinėjančias jaunas šeimas. Kažkurią akimirką Leka tvirčiau įsikibo manęs, sustingo. Pasekęs jos žvilgsnį supratau, kad ji žiūri į mažą, gal trejų metukų mergytę, ją už rankų vedė tėtis bei mama. Jie atrodė tokie laimingi. Ramūs. Mergytė atsisukdavo tai į mamą, tai į tėtį. Tada ji sustojo. Buvo aprengta gražia žalia suknyte, bateliais; plaukai šviesūs, palaidi, nors ne per ilgi. Tėvai kažką jai sakė, bet mergytė tik papurtė galva, atseit, pala, kažkas ne taip. Atsisuko į tribūnas. Gal taip nė nebuvo, bet tą akimirką atrodė, kad ji žiūrėjo tiesiai į mus. Leka vis dar sustingusi. Mano oda perbėgo šiurpas. Rodės, mažytis vaikas norėjo mums kažką pasakyti, perduoti žinią. Ji stovėjo ir žiūrėjo į mus kokią pusę minutės, tada nusisuko ir pradėjo eiti. Tėvai nusekė iš paskos, paėmė ją už rankų. Rodės, vaikas tik pradėjęs vaikščioti.
- Kas ką tik buvo? – tyliai paklausiau.
- Nė nenumanau.
O gal? Vaikai, rytojus – tik smulkmena, norėjo pasakyti tas mažas žmogutis. Daug svarbiau neįsileisti jo per giliai. Protingas vaikas, dievaži.
- Viskas kažkaip lengva, - atsargiai, tarsi rinkdama žodžius, pratarė Leka.
Tylėdamas laukiau, ką sakys toliau. Ji kurį laiką tylėjo. Iš krepšio ištraukiau plonytį megztuką ir padaviau jai, kad apsigobtų.
- Atrodo, kad derėtų kaip kokiems paaugliams verkšlenti, bodėtis gyvenimo. Bet juk tai nieko nekeičia. Žinau, kad viskas vis tiek yra gerai.
Nors, geriau pagalvojus, mergytė greičiausiai žiūrėjo į šalia mūsų šventusiuosius. Tikriausiai pastebėjo didžiulį Kempiniuko Plačiakelnio formos balioną. Bet negi tai taip svarbu?
Nusišypsojau, stengdamasis nenusijuokti.
- Kelintą kartą mes čia? Rodos, trečią ar ketvirtą. Ir kaskart suvokiam kažką tikrai gero, - pasakiau, o ji ištiesė man pusiau nugertą butelį. – Cheers, pirate.
Daugiau niekas tą vakarą nesisuko į mus pažiūrėti. Tik kartais nepatenkinti dėbtelėdavo berniukai sportinėmis kelnėmis – klausėmės senojo roko.

* * *

Laukiau. Balkone šalta. Naktis. Pro šalį vis praskrisdavo dangų it perpus perrėžiantys lėktuvai. Pagaliau ji atėjo, atsistojo šalia. Į ausis įsikišome po vieną ausinę, klausėmės muzikos. Po dvi dainas, kurias išrinkome. Tai buvo lopšinės prieš miegą. Bet ar kas nors pavadintų tokią muziką lopšinėmis? Perklausėme Led Zeppelin kūrinį „Stairway to Heaven“. Leka, padėjusi galvą man ant peties, ramiai kvėpavo, žvelgdama į tolį. Rodos, zeppelin`ų daina buvo pamatas tam, kas dar laukė. Juk, matyt, visuomet yra pakankamai sudėtinga kilti į viršų, tai tik nukristi paprasta. Vos ne taip lengva, kaip į mažamečio galvelę įkalti tai, kad dukart du esti visad tik keturi. Kai pradėjo groti antra daina, prireikė laiko, kad prisiminčiau jos pavadinimą. Niekad jos nepažindavau, nors negaliu pasakyti, kad visai nemėgau. Ji, Pink Floyd`ų „Hey You“, visad nuramindavo. Bet kokia iš tokios muzikos nauda, kartais pagalvodavau. Ji bando kažko pamokyti, priversti kažko nedaryti. Na taip, beveik visa verta klausyti muzika tokia, tačiau retai kada šitokia nesubtili. Paliepimai, neužslėpti patarimai, panašūs dalykai... Klausėmės tylėdami. Retkarčiais Leka pažiūrėdavo į mane, lūpomis priglusdavo prie smakro, užsimerkdavo. Nusišypsojo, pradėjus groti Neil Diamond dainai „Hello Again“. Žvelgiau į Leką, pakreipęs galvą į šoną, laukdamas, kol atmerks akis. Tačiau ji visos dainos metu išliko užsimerkusi, nejudanti, su sustingusia šypsena veide. Dar viena daina ir eisime miegoti, dingtelėjo. Ar tik ne per greitai? Nieks nė nebandė stabdyti laiko. Jautrus Brian Molko vokalas „Centrefolds“ įraše nuteikė perdėm neskubėti. Dar bus laiko miegui. Juk niekas nemato. Klausiausi tylaus pianino, tykaus balso. Šįkart užsimerkiau aš. Tamsoje regėjau liauną žvakės liepsnelę, vis subanguojančią nuo nestipraus vėjo.
Nutilus muzikai Leka pasakė, kad visą laiką per paskutinę dainą buvau užsimerkęs. Tu taip pat, per priešpaskutinę, atsakiau.
- Tu stebėjai, - sukuždėjo.
Grįžome į kambarį. Ramybę sugriovė sukrauti, laukiantys lagaminai

* * *

Maža mergytė ir muzika. Perkračiau atmintyje visa, ką mačiau. Vingis, liūtis, ganėtinai daug pasakančios akys, naktis balkone – tai šį tą reiškė. Mes nesvyram į šoną.
Leka miegojo atsisukusi į mane. Stebėjau ją. Buvo jau trečia nakties. Laikiau ją paėmęs už rankos, galvą atrėmiau į sieną, kad nebūtų perdėm patogu – nenorėjau taip greitai užmigti. Ji aiškiai kažką sapnavo, tik negalėjau suprasti - gerą ar blogą. Mąsčiau, jog jau rytoj tokiu metu nematysiu jos. Anksčiau dar norėjau maištauti, priešintis. Galop suvokiau, nėra reikalo maištaujant nugriauti Eifelio, vėl jį pastatyti. Nusprendžiau tyliai laukti, kol pasitaikys proga perrėžti laikui gerklę, o tai, kas likę, nuspirti į viešnamį, kad būtų parodyta, koks vargas būna, kaip skaudu, kai tave bando prievartauti visos trys laikrodžio rodyklės, tiksėjimas, tvarkaraščiai, ilgesys, atsisveikinimai. Kad ir kaip ten bebūtų, šio susitaikymo mano pasąmonė priimti nė nesiruošė. Tai antikūniška, norėjosi išmesti. It kokį persodintą, bet netinkantį organą. Šįkart tai ne organas, o laukiančios savaitės. Jei tik galėčiau, matyt, prikalčiau prie kryžiaus ir laukčiau, kol susiformuos nauja, nuo manęs taip pat nutolusi, religija.
- Ei, pabusk, - sukuždėjau. – Kelkis.
Leka pasimuistė, bet neprabudo.
Prislinkau artyn, prie ausies, pakartojau tai, ką jau sakiau. Ji pabudo, rankų oda kaipmat pašiurpo.
- Kiek valandų?
- Liko penkiolika.
* * *

Maža mergytė, muzika ir naktis.
Mergytės akys kažką sakė, bandė perduoti žinią. Muzika nakčia balkone, regis, taip pat. Naktis, kai nutarėm ilgiau nemiegoti, lyg ir paneigė tai, privertė skubėti, bet iš tikrųjų tik ištiesė savo tamsią, dažnai nematomą ranką, padėjo atsistoti, kiek per anksti įsileisti rytą.
Jau ten. Be jokių ypatingų emocinių proveržių, ramiai, saugiai. Paskutinysis peronas, lūkuriuojantys žmonės, kol kas tušti bėgiai.
Stebėjau Leką. Jos šaltokas akis. Nesikalbėjome.
Neilgai trukus visai neskubėdamas atriedėjo didžiulis traukinys. Švokšdamas sustojo, šnypščiančiai atsidarė durys. Akimirksnį pasirodė, kad vietoj langų jame įstatytos grotos. Bet tai tebuvo iliuzija.
- Turi bilietą?
- Taip, - atsakė.
Linktelėjau. Gerai. Žmonės jau lipo į vagonus. Leka tvirčiau įsikibo į mane, lyg nesiruošdama paleisti.
- Viskas juk gerai, patys tai žinom, - pasakiau. – Tiesiog kartais to reikia. Gyvenimas nestovi. Mes nestovim.
Ji šyptelėjo. Skruostuose pasirodė duobutės, akyse sužibo kažkas tviskančio.
- Kas dabar bus?
- Bus tai, kas būna visuomet. Judėjimas ratu, - atsakiau. – Viskas juda ratu. Mes taip pat.
- Negi tai turės laimingą pabaigą?
- Laiminga pabaiga būna tik istorijose be pabaigos, - sukuždėjau.
Tai buvo ilgas traukinys. Suskaičiavau devynis vagonus, nors lengvai galėjau suklysti.
- Viskas juda ratu, bet kaskart šis tas pasikeičia.
- Ką turi omeny?
Ji atsikrenkštė.
- Juk kitąsyk juo važiuosim kartu, štai ir pokytis. Jau metas, - pridūrė.
Atsidusau, priėjome prie vagono durų, konduktorė, vilkinti mėlynu kostiumėliu, nervingai žvilgčiojo į mus.
Pabučiavau Leką į lūpas, pirštus panėręs į jos tamsius plaukus. Akyse pavyko įžiūrėti traukinio atspindį.
- Metas, - pasakiau.
- Taip.
Laipteliais užkėlėme lagaminus, apsikabinome atsisveikinti.
- Pala, pamiršai šį tą, - tarė ji ir iš kišenės ištraukė bilietą. – Štai.
Jau lipau į traukinį, bet mane sustabdė jos ranka.
- Vis bėgi, - pratarė. – Eikš čia.
Darsyk stipriai apsikabinome. Norėjau ką nors pasakyti, bet ji pridėjo pirštą prie lūpų. Apsisukusi nuėjo.

* * *

Traukinyje vos keli žmonės. Užkėliau bagažą į viršų, atsisėdau. Iki išvykimo dar aštuonios minutės. Mačiau Leką, nusileidžiančią laiptais į požeminę perėją. Sustingau. O ką, jeigu..?
Šįsyk mintį pertraukiau aš pats.
Susiradęs telefoną skubėdamas surinkau brolio numerį.
- Sveikas, - ištariau, neleisdamas jam nė prasižioti. – Atvyk į stotį sutartu laiku. Įeik į ketvirtą nuo priekio vagoną, paimk lagaminus. Atsirado šiokių tokių reikalų.
- Viskas gerai? – suglumęs paklausė.
- Taip taip. Tiesiog paimk lagaminus.
Išlėkdamas konduktorei suskubau pasakyti, kad karts nuo karto užmestų akį į bagažą.
- Bet ką jus... – žiojosi sakyti.
- Viskas tvarkoj, - pertraukiau, pasileisdamas požeminės perėjos link.
Mačiau tolumoje Leką, ji neskubėdama ėjo į miestą. Tokia nedidukė figūrėlė, kas žingsnį vis tolstanti. Pribėgau, ji neišgirdo artėjančių žingsnių, o gal tiesiog nenorėjo atsisukti.
Kai jau galėjau ją paliesti, Leka, matyt, dėl atsargumo žvilgtelėjo sau per petį, nieko nelaukdamas paėmiau ją už rankos ir uždusęs tariau:
- Eime į mūsų miestą.
Ji apstulbusi šypsojo, ieškojo žodžių, bet niekaip nerado. Sudrėko sumišusios akys.
Išėjome. Šįkart be daiktų, bet vis dar taip pat tylėdami.
Be jokio judėjimo ratu. Tik į priekį.
O ką, jeigu nutarsim pasipriešinti, gyventi savaip..? Šįkart niekas nepertraukė.


AN.
2011. 07. 07