Kažkur tai lekia stabiliai mintys. Bando ištrukti iš nusilpusios krūtinės. Ir nežinau kaip jas suvaldyti, pažaboti – kaip jomis doriau pasinaudoti. Pripilu stiklinę vandens, bet nepadeda vanduo nuplauti sielos agonijas.
Pirmas takelis:
Ritmas paprastas. Keturi ketvirčiai, pirmoji takto dalis – stiprioji. Melodija dar paprastesnė. Lyg piemens dainelė. Ta ti tu ti, ta titi tuta ti... Tokiu būdu kūno savininkas prasiblaško. Melodija supaprastina smegenų veiklą ir procesai, supaprastinti, teka jau panašiai į debesis.
Takelis Antras:
Ritmas paprastas. Valso. Nors, nors kažkiek susijęs su muzika žmogus pasakytų, jog valso ritmas nei biški ne lengvas. Užsidegam taboko lazdelę. Kaip malonu, kai žmogus kreipiasi į tave: „Monsenjore, būkite maloningas ir nepykite, jog įsiterpiu į Jūsų diskusiją su šią grakščia dama, bet labai jau skanus Jūsų leidžiamas taboko dūmas. Ar galėtumėte poną pavaišinti viena taboko lazdelę? “ niekada autorius nepaliktu tokio žmogaus nikotino nelaimėje.
Takelis trečias:
Akkolay... Lėkiu prie spintos, nukeliu smuiko dėklą, ištraukiu mylimąjį Štainerį... Jis prabyla tūkstančiu emocijų padedamas man atlikti Akkolay koncertą. Ir štai, po 3 metų suradęs pagaliau tas natas pasižadu Teisingumui išmokti groti deramai šį kūrinį. Kai grieži smuiku – tampi visai kitokia būtybe. Susilieji su juo, jei strykas priverčia stygas lietis, tai tu viską valdai. Tu mažas pusdievis šiam instrumentui. Geras smuikininkas galėtų tapti snaiperiu. Ritmas sudėtingas, melodija – nuo apatinės sol iki viršutinės. Tik flažoletą trūksta ties stryku padaryti. Siela nusiramina. Gavau atsaką ir pareigos atliktos. Liko tik praktikuotis ir mėgautis.
Kai nelauki skambučio, nes nesitiki – malonu susimastyti, kad kažkam rūpi. O kai nelauki, nes nenori būtent dabar jo gauti? Ir ne duok Dieve, tu dar prieš tai laukei jo? Supratau – nėra nieko svarbesnio už ryšį. Bet ne mobilųjį ar kraujo. Tą šventą ryšį tarp dvejų žmonių. Kai jauti palaimą, žvelgdama jo sielon. Kai matai draugę grožėdamasis jos šikniuku. Tu pasiruoši padaryti šuolį į bedugnę tik tam, kad įrodytum vieną teiginį: „ Man būti su tavimi reiškia Atsiduoti Dievui. “ Ir nėra daugiau ribų. Šoksi ar ne – nesvarbu. Svarbu tas jausmas prieš pat – tąją akimirką – tu DIEVAS.
Beje, autorius – tai aš, - rašytojas. Ir aš/autorius/rašytojas teigiu (-ia), kad šis tekstas yra straipsnis. Todėl negalima samprotauti apie lirinį herojų, ir ką tuo norėta pasakyti. Pasakyta tai, kas pasakyta. Taigi, mielieji kritikai ir lietuvių kalbos mokytojai – išgraužkite! Šios dilemos, kuria šia pastraipa sukūriau, neišspręsti vienareikšmiškai nepalaužus moralės arba/ir protingumo principų.