Apatija

Kažkada kažkas pasakė:
- Ji mirė...
- Ne, - atsakiau aš, - ji dar nemirė, ji tebelaiko mano ranką...
                                                                  E. M. Remarque

Blyškios strazdanotos afišos skelbia
abejingumo paslapties atidarymą
ištasytą sekmadienio manekeną
aprengia bepročiu įsimylėjėliu ir išleidžia
apsvaigti nuo mylimosios plaukų
raudonio nenorinčio važinėtis ratu
aplink pirštus spirališkai išlinkus
neužmirštuolė nebeprisimena šešėlių
spalvos krintančios nuo grakščios
kojos minančios plytelių marmurą
aplietą geltonomis ašaromis lėtai
byrančiomis iš liūdnos knygos lapų
vartomų dvelkiančio vėjo ištuštėjus
gatvėm nesigirdi kaip uždaromi
langai apraizgyti voratinkliais
kuriuos jau prieš tvaną apleido
kombinuoti vorai išėjus laikui pas
linksmesnius pas nepažįstančius
vienatvės liūdesio paveikslus flaneriams
užmiršusiems vaikus sugrįžo haliucinacijų
laikotarpis ruošiantis pagimdyti
vientisą raudonos apatijos veidą.