Dusulys

Dustu, nuo šio pasaulio dulkių beprasmybės,
Kurios padengusios visą žemės rutulį,
Sėja blogį tarp mūsų.
Dustu, mane smaugia neteisybės virvės,
Rankos surištos, taip norįs iškvėpt, išpjaut,
Tą pyktį viduje tūnantį,
Bet jis tik tūno giliai viduje -
Jis nenori ištrūkti.
Dustu nuo melo aplink mane tvyrančio,
Neišsisklaido jo tiršti debesys,
Nors saulę šaukiuos, bet jį pati išlysti bijo.
Gyvenimas - tai virvė po kaklu,
Ir kiekvienas iš mūsų,
Ankščiau ar vėliau ją užsiveršim,
Nes blogis šalia, jis tarp mūsų.