Be pavadinimo

Juodas juodas sielvarto garvežys
Nykiai suūkia žydinčioj pievoj.
Aš jam moju ranka,
Jis vis artinas
Ir aplink pasilieja
Tamsa...

* * *

Pilkos smiltys teka mano delnu-
Tai gyvenimo giesmė liūdna -
Tuo šiltai graudžiu šiurenimu
Visa persmelkianti,
Kas dar liko manyje.

Meilės trokštu,
Šilumos ilgiuosi,
O turiu skaičiuot bevertes monetas.
Savo širdį, jausmą atiduoti
Ir nuolankiai pildyt užgaidas tuščias.

Man mylėti uždrausta šioj žemėj.
Lyg lėlė kitiems paklusti privalau.
Skaudžiai gelia pašaipa ir piktas žodis –
Ne žmogus esu,
Tik iškamša žmogaus.

* * *
Svajonių paukšti, nusileisk
Ir atidenk akis – aš nieko nematau…
Iš nevilties net paklaikau –
Nebetikiu Žmogum,
Nor sir žinau:
Už jį pasauly didingesnio nieko nėr.

Praeis naktis juoda
Ir vėl išauš diena –
Tikėjimo kruopelę man atneš.

Sukaupusi jėgas,
Toliau keliausiu aš.
Sparnų tavųjų, paukšti,
Vis ilgėsiuos.

Taip ankšta žemėj čia,
Taip šaukia žydruma –
Svajonėse aš su tavim lekiosiu.

Ir supsimės abu
Ant debesų baltų
Pasauliui ilgesį ir džiugesį dainuosim.

Ir šauksime visus, kas turi tik sparnus,
Pakilti į svaiginančią aukštybę.
Pamiršime kančias, tamsias dienas niūrias
Ir susiliesime su amžinybe.